~*Je t'aime, nostalgie*~
Today on Cherry Moods FM..
Kartais, naktimis kaip ši, ateina ji.. Tik naktimis.. Dienomis per daug šurmulio, šviesų, garsų, spalvų.. Naktimis kaip ši ramu.. Ji ateina tyliai, pradžiai prisėda ant lovos krašto ir nekaltai tabaluoja savo mažomis kojytėmis. Žiūri iš padilbių, jos Monaliziška šypsena nepakyla aukščiau jos lūpų kampučiu.. Jos vardas Nostalgija, kadais jai buvo penkeri, ji labai mėgo arbūzinius čiulpinukus...
Naktimis kaip ši atsiverčiu senus dienorasčius. Vartau juos, liečiu rašalu sulietus lapus, pirštų galiukais išgyvenu būtąjį laiką. Jis toks... toks savas, toks artimas. Sako, kad reikia gyvent dabar ir čia. Aš taip ir darau, bet kartais taip norėtųsi peršokti laiku atgal ir prisiliesti ne tik prie popieriaus, bet ir prie žmonių, daiktų, skonių, kvapų.. Rodos tada viskas buvo tobula.. Na, tobula nebuvo, tai faktas, bet kaip buvo įdomu, kaip buvo... Buvo. Tuomet arbata kvepėjo labiau, aš turėjau daugiau laiko ja pasimėgauti..
Tikriausiai gyvenime nieko nesigailiu, stengiuosi nieko nesigailėti. Bet gaila prarasto laiko. Tiek visko daug buvo, tiek viskas svaigino.. Per mažai mėgavausi, per daug analizavau, per dažnai laukiau, kai turėjau imtis veiksmų. Per daug laiko skyriau žmonėms, kurių dabar net veido nepamenu.. Seniau kai rašydavau vis dėjau klaustukus, dabar kraunu vien daugtaškius.. Seniau pagavus impulsui puldavau ieškoti sąsiuvinio ir tušinuko, dabar - telefono ekranas.. O liūdniausia, kad neretai parašius visai nemažai tiesiog įsijungi pasitikrinti fb, nes nebežinai daugiau ką pasakyti.. Nėra įkvėpimo. Jo gal niekad ir nebuvo, bet vaikiški pasidievagojimai apie "myli/nemyli" tuomet buvo gilūs ir emocingi, o dabar..
Naktimis kaip ši, ieškau paguodos muzikoje. Ieškau garsų, kas gražintų mane į tą būseną, kas primintų.. Net nežinau ką.. Norisi kartais tiesiog tyliai paliūdėti apie nieką.. Sveika sugrįžus, basakoja Nostalgija, tu pasikeitei... Pasenai?
~*Spalis*~
Gal reiktų parašyt..? Man vis užeina noras parašyt.. Žinoma, atrodo tiesiog išsitrauki priemonę kurioje galėtų sugulti mintys ir guldai jas, guldai.. Tačiau ką rašyt? Ta beprotiška romantika vedusi laukais jau senokai susuko lizdą didelio ąžuolo šakose ir tupi jame, stebėdama, kaip auga smėlyje įspaustos vaikiškos bėdos.. Taip taip, bėdos.. Jos iš esmės visuomet yra nevaikiškos, kol neatsiranda rimtesnės.. Nebėra tų vaikiškų bėdų. Yra žadintuvas, pusryčiai, pietūs, vakarienė, naktis, lova, darbas, pusryčiai.. Rutina? Ganėtinai taip. Bet ji manęs nebaugina. Neretai ji praskaidrinama lėtais pasivaikščiojimais, jaukiais pokalbiais, nelankytų vietų lankymais.. Dviese? Labai retai. Tryse, o dažniausiai jau keturiese.. Keturiese.. Niekad nemaniau, neplanavau.. O gavosi tobulai..
Ir apie ką rašyti? Apie dienas, slenkančias telefoninės programėlės kurioje spaudi L arba R rimtu.. L, arba R, ar R.. Vėl R.. Tada L.. Akys vis merkiasi, neklaužados.. Ranka laikanti telefoną vis "išsijungia" laikyt.. O mintys.. Mintys šokinėja kaip krevetės tailandietiškose salotose apipiltos aitriu padažu..
REIKĖTŲ PARAŠYT GI PO VELNIŲ!!! Apie ką? Apie prieš mėnesį išskalbtą patalynę, kurios nededu į spintą, kad nedingtų iš akių, nes tada dar metus neišlyginsiu.. Apie amžinai alkaną ir kniaukiantį katiną, kurio plaukai tarsi specialiai krenta iš jo ir kekulais skrieja man palei akis tarsi priekaištaudami, jog dulkių siurblys kainavo pusė tūkstančio pinigų, o naudojamas yra tik švenčių progomis! Apie darbus, kurių nepadarau? Atsidūstu.. Apie vyrą, kurio senokai neapkabinau taip, kad tas apkabinimas būtų skirtas tik jam vienam. Tas toks, kuris suvirpina raumenukus pakaušy ir pašiaušia kojų pirštų plaukus.. O jau "vyras", vienok..
Nes užmiegu.. Nes guliu ir pamažu užmiginėju.. Guliu aš šalia savo naujojo išrinktojo, atsidavus jam kūnu ir siela ir mąstau.. Gal reiktų parašyt..?
http://www.youtube.com/watch?v=OT1HCQcSHW0
~*Ball and chain*~
Today on Cherry Moods FM..
Every time I start feeling complete, there has to be something, to make me feel crazy and some times even sad...
I'm talking about those times, when you know that you have everything you want and need, but then this one thing gets in your way and you start to feel like you're lacking something, someone or somebody soooo much.. Why?
If I ever told you how I felt.. Oh, wait, I did. But you never admitted, that you felt the same way too. You always claimed, that it's a "just friends" situation. And every time I convinced myself it was, you came crawling back and I felt your hot breath up on my shoulder.. Why?
And the only question that crosses my mind is WHY? Why am I like this? Why I have such a big urge for drama in my life? Why can't the happy ending just come now so I could live calmly and quietly... It's just me, nobody else, not You, the one who always crosses my mind when I don't need you most, not him, who's always by my side, and always ready to give me anything I want.. It's just me. I need these feelings inside of me, I need to have some fire. I just can not live normally like other people do. I cannot sleep, cannot eat, cannot draw, write or work, if everything is going steady. It's crazy, huh? But that's how it is. You're the ghost of my past, present and future. You're a shapeshifter, a myth. You're my sweetest desire and worst nightmare. I hope some day you'll go away and never come back. I hope you'll never leave me alone in the everyday dullness. I'm attached to you, like a ball to the chain..
I need your patience and guidance And all your lovin' and more... I need to hear that you'll die for me Again and again and again... I will love you for the rest of my life.
~*Want it..?*~
Today on Cherry Moods FM..
Tas nesuvokiamas, aštrus, gilus, nesulaikomas jausmas..
toks lengvas, kaip šilkaverpio gija,
toks saldus, kaip šviežias nektaras,
toks gaivus, kaip pirmas kraujo lašas.
Nori?
Paimk, Suspausk, Pajusk, Išgerk!
Jis gilus, kaip mėlynas dangus,
artimas, kaip karštas kūnas,
trokštamas, kaip pirmas prakaito lašas.
Paimti, Suspausti, Įsilieti, Pajausti!
Tu juodas, kaip juodžiausios mintys,
lygus, kaip jauno ėriuko kailis,
geidžiamas, kaip slapčiausios svajonės.
Kai galvoji, ar trokšti?
Kai jauti, ar kankinies?
Kai priartėsi, ar susilaikysi?
NELAUK! IMK! ĮKĄSK! IŠGERK!
..iki dugno..
Tyloje. Begalybėje. Manyje. Tamsoje. Atvirai.
Uždrausta. Nuodėminga. Aš. Tavo.
..jauti?
Kai turėsi, ar dar reikės?...
Tas nesuvokiamas, aštrus, gilus, nesulaikomas jausmas..
toks lengvas, kaip šilkaverpio gija,
toks saldus, kaip šviežias nektaras,
toks gaivus, kaip pirmas kraujo lašas.
Nori?
Paimk, Suspausk, Pajusk, Išgerk!
Jis gilus, kaip mėlynas dangus,
artimas, kaip karštas kūnas,
trokštamas, kaip pirmas prakaito lašas.
Paimti, Suspausti, Įsilieti, Pajausti!
Tu juodas, kaip juodžiausios mintys,
lygus, kaip jauno ėriuko kailis,
geidžiamas, kaip slapčiausios svajonės.
Kai galvoji, ar trokšti?
Kai jauti, ar kankinies?
Kai priartėsi, ar susilaikysi?
NELAUK! IMK! ĮKĄSK! IŠGERK!
..iki dugno..
Tyloje. Begalybėje. Manyje. Tamsoje. Atvirai.
Uždrausta. Nuodėminga. Aš. Tavo.
..jauti?
Kai turėsi, ar dar reikės?...
~* Kalbėjom *~
Today on Cherry Moods FM..
Kartą susėdom su žmonėm ir kalbėjom. Kalbėjom apie viską kaip priklauso, nuo smulkmenų, prieidami prie rimtesnių klausimų, galiausiai - globalių problemų..
Kalbėjom ilgai, o kartais ir trumpai, truputį juokėmės, paskui pykom, nusivylėm ir buvom sumišę.. Galiausiai atėjo apmaudas ir bejėgiškumas.
Šiaip nemėgstu tokių "gyvybiškai svarbių klausimų" nagrinėjimo, tačiau kitą vertus, kam gi skirti tokie dalykai kaip blogai, jei ne pasidievagojimui apie viską..
Saulė už lango kelia ūpą ir blizgina akis, jos atrodo gyvesnės, tačiau mane kankina viena mintis, kuri kankina jau seniai, tačiau pastaruoju metu itin skaudžiai - kur mes einame? Kur eina tas pasaulis, kuriame mes gyvename? Ir ar ilgai mes čia dar gyvensime..? Žmonės dergia (norėjau panaudoti mažiau taktišką žodį) visur kur tik mato, nesuvokdami, jog tai ne tik kaimyno, bet ir jo paties kiemas.. Dergia taip, tarsi mąstytų "aha, prisi*ikau čia, dabar eisiu kitur".. Tarsi nesuvokdami, jog tas "kitur" nelabai egzistuoja.. Na taip, yra dykumos ir plynės, miškai, į kuriuos žmogus dar neįžengė, bet nelabai jos ir įžengiamos.. O kur toliau? Sugadinsime šią planetą ir kraustysimės kitur? Visi bandymai, atominės bombos, elektrinės, teršalai, laisvai bėgantys į upes ir ežerus.. Nuo tada kai žmogus "įsėdo į šią mašiną" pasileido lėkti taip, kad nebežino kaip sustoti.. Visi dideji pasaulio vyrai, magnatai, oligarchai ir kaip dar ten juos bepavadinus sėdi ir šypsosi, pasakoja, kaip stengiasi ir daro viską, ką reikia daryti, kad būtų gerai, televizijos ir įvairios kompanijos skelbia akcijas, renkame lėšas, tvarkome šiukšlynus, darome koncertus, rūšiuojame ir perdirbame atliekas.. O kažkur sau ramiai, daugiau nei 11 tūkst. kubinių metrų radioaktyvaus vandens bėga į vandenyną. Kito pasirinkimo nėra, sako JIE. JIE sėdi, ir linksi galvomis, aiškindami, kad tame nieko blogo nėra. JIE prisiekinėja, kad TAI niekaip nepaveiks vandenyno ekosistemos. o AŠ klausiu, ar tai, kad jie įsikūrę šalia vandenyno, duoda jiems teisę naudotis juo kaip tualetu, nuleisti ten nereikalingas atliekas? Nuo kada mūsų planeta yra suskirstyta plotais, kur gyvenu, ten ir mano. Jei aš šalia Baltijos jūros, tai ji mano? Jei kažkas šalia Karpatų kalnų, tai jie jo ir galima daryti ką tik nori? Ką galvoja tie JIE, stebėdami tokią situaciją ir tylėdami? Nežinau kaip kitiems, bet man tai yra vienas didžiausių siaubų kokie gali nutikti. Tai nėra normalu ir niekada nebus. Nėra normalu savo vaikus maitinti nuodais, nėra normalu nuodais misti pačiam. Nėra normalu taip išeikvoti žemę, kad ji norėtų tavimi atsikratyti.. Audros, cunamiai, žemės drebėjimai.. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Žemė pavargo, ji nebegali išlaikyti to, kaip yra išnaudojama, niekas tiek neišlaikytų.. Ir kokių dar įrodymų reikia? Ko reikia, kad pasaulis pagaliau atsikvošėtų ir sustotų? Nustotų bent akimirkai gręžti, siurbti, skaldyti, griauti.. Sustotų teršti, nuodyti ir naikinti. Taip toli nuėjom, taip ištobulėjom, jog nebesuprantam, kad toliau kur eiti tikriausiai ir nėra. Toliau yra tik praraja, nuo kurios anksčiau ar vėliau mes nulėksime, nes pagreitis toks didelis, jog daugiau nebeįmanoma tikriausiai. Nereikia filmų apie pasaulių karus, apie paskutines dienas, apie ateivius. Tai mes esame tie "ateiviai", kurie pamažu baigiame save suėsti...
Taip, aš suprantu puikiai, kad mes esame tik maža kruopelytė didžiulėje lėkštėje košės. Ne aš ir ne mano kaimynas valdo pasaulį. Jį valdo pinigai, korporacijos, oligarchai. Viskas dėl valdžios, dėl pinigų, dėl galios.. Viskas yra smulkmenos, palyginus su milijonais. Atominės jėgainės ir milžiniški grąžtai nesustos gręžę vien dėl to, jog man, tau ar kažkam šalia širdį skauda, dėl mirštančių medžių, gyvūnų. Svarbu valdyti, svarbu turėti, o po JŲ - kad ir tvanas.. Bet nejau yra geriau viską suvokiant sėdėti ir laukti kas bus, nei nors šiek tiek prisidėti ir nors kažkiek padėti viską pakeisti? Patarlės byloja - lašas po lašo ir akmenį pratašo; didingiausios kelionės prasideda nuo mažiausio žingsnelio. Reikia stengtis, reikia bandyti, reikia judėti į priekį, nes abejingumas neduos jokios išeities, tik pražūtį. Aš noriu tikėti, kad bent mano aplinkos žmonės stengiasi daryti taip, kad būtų geriau gyventi ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Geriau pagalvojus tikrai nėra sunku sumažinti savo poreikius, žmogui tiek daug tikrai nereikia, kiek jis natūraliai įpratęs turėti. Tikrai galima gyventi naudojant mažiau chemikalų, valgyti maistą, kuriame mažiau dažų ir modifikuotų produktų, automobilį naudoti rečiau, nei tai darome kasdien, pagaliau įsigyti dviratį.. Mažiau šiukšlių, mažiau dūmų, mažiau beprasmybės naudojant daiktus kurių mums tikrai nereikia.. Juk anksčiau ar vėliau, jei sumažės paklausa tai sumažės ir pasiūla.. Ir jei pakelsi gatvėje besimėtančią šiukšlę, tai nebūtinai praeivis pagalvos, kad tu nenormalus, o kitą kartą prieš numesdamas popieriuką susimąstys..
Apie tai, kad pasaulis vis labiau ima mane erzinti, jau seniai žinojau, ir kad žmonės darosi vis mažiau malonūs ne tik akiai, bet ir širdžiai.. Sunerimstu, karts nuo karto suprasdama, jog pasirinkimo neturiu - aš pati tai rūšiai priklausau. Tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad ne tik aš, bet ir mano aplinkos žmonės bent kažkokia dalelyte stengiasi elgtis taip, kad nebūtų gėda pačiam prieš save.. Čia mūsų žemė, ir niekas be mūsų pačių ja nepasirūpins..
Kartą susėdom su žmonėm ir kalbėjom. Kalbėjom apie viską kaip priklauso, nuo smulkmenų, prieidami prie rimtesnių klausimų, galiausiai - globalių problemų..
Kalbėjom ilgai, o kartais ir trumpai, truputį juokėmės, paskui pykom, nusivylėm ir buvom sumišę.. Galiausiai atėjo apmaudas ir bejėgiškumas.
Šiaip nemėgstu tokių "gyvybiškai svarbių klausimų" nagrinėjimo, tačiau kitą vertus, kam gi skirti tokie dalykai kaip blogai, jei ne pasidievagojimui apie viską..
Saulė už lango kelia ūpą ir blizgina akis, jos atrodo gyvesnės, tačiau mane kankina viena mintis, kuri kankina jau seniai, tačiau pastaruoju metu itin skaudžiai - kur mes einame? Kur eina tas pasaulis, kuriame mes gyvename? Ir ar ilgai mes čia dar gyvensime..? Žmonės dergia (norėjau panaudoti mažiau taktišką žodį) visur kur tik mato, nesuvokdami, jog tai ne tik kaimyno, bet ir jo paties kiemas.. Dergia taip, tarsi mąstytų "aha, prisi*ikau čia, dabar eisiu kitur".. Tarsi nesuvokdami, jog tas "kitur" nelabai egzistuoja.. Na taip, yra dykumos ir plynės, miškai, į kuriuos žmogus dar neįžengė, bet nelabai jos ir įžengiamos.. O kur toliau? Sugadinsime šią planetą ir kraustysimės kitur? Visi bandymai, atominės bombos, elektrinės, teršalai, laisvai bėgantys į upes ir ežerus.. Nuo tada kai žmogus "įsėdo į šią mašiną" pasileido lėkti taip, kad nebežino kaip sustoti.. Visi dideji pasaulio vyrai, magnatai, oligarchai ir kaip dar ten juos bepavadinus sėdi ir šypsosi, pasakoja, kaip stengiasi ir daro viską, ką reikia daryti, kad būtų gerai, televizijos ir įvairios kompanijos skelbia akcijas, renkame lėšas, tvarkome šiukšlynus, darome koncertus, rūšiuojame ir perdirbame atliekas.. O kažkur sau ramiai, daugiau nei 11 tūkst. kubinių metrų radioaktyvaus vandens bėga į vandenyną. Kito pasirinkimo nėra, sako JIE. JIE sėdi, ir linksi galvomis, aiškindami, kad tame nieko blogo nėra. JIE prisiekinėja, kad TAI niekaip nepaveiks vandenyno ekosistemos. o AŠ klausiu, ar tai, kad jie įsikūrę šalia vandenyno, duoda jiems teisę naudotis juo kaip tualetu, nuleisti ten nereikalingas atliekas? Nuo kada mūsų planeta yra suskirstyta plotais, kur gyvenu, ten ir mano. Jei aš šalia Baltijos jūros, tai ji mano? Jei kažkas šalia Karpatų kalnų, tai jie jo ir galima daryti ką tik nori? Ką galvoja tie JIE, stebėdami tokią situaciją ir tylėdami? Nežinau kaip kitiems, bet man tai yra vienas didžiausių siaubų kokie gali nutikti. Tai nėra normalu ir niekada nebus. Nėra normalu savo vaikus maitinti nuodais, nėra normalu nuodais misti pačiam. Nėra normalu taip išeikvoti žemę, kad ji norėtų tavimi atsikratyti.. Audros, cunamiai, žemės drebėjimai.. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Žemė pavargo, ji nebegali išlaikyti to, kaip yra išnaudojama, niekas tiek neišlaikytų.. Ir kokių dar įrodymų reikia? Ko reikia, kad pasaulis pagaliau atsikvošėtų ir sustotų? Nustotų bent akimirkai gręžti, siurbti, skaldyti, griauti.. Sustotų teršti, nuodyti ir naikinti. Taip toli nuėjom, taip ištobulėjom, jog nebesuprantam, kad toliau kur eiti tikriausiai ir nėra. Toliau yra tik praraja, nuo kurios anksčiau ar vėliau mes nulėksime, nes pagreitis toks didelis, jog daugiau nebeįmanoma tikriausiai. Nereikia filmų apie pasaulių karus, apie paskutines dienas, apie ateivius. Tai mes esame tie "ateiviai", kurie pamažu baigiame save suėsti...
Taip, aš suprantu puikiai, kad mes esame tik maža kruopelytė didžiulėje lėkštėje košės. Ne aš ir ne mano kaimynas valdo pasaulį. Jį valdo pinigai, korporacijos, oligarchai. Viskas dėl valdžios, dėl pinigų, dėl galios.. Viskas yra smulkmenos, palyginus su milijonais. Atominės jėgainės ir milžiniški grąžtai nesustos gręžę vien dėl to, jog man, tau ar kažkam šalia širdį skauda, dėl mirštančių medžių, gyvūnų. Svarbu valdyti, svarbu turėti, o po JŲ - kad ir tvanas.. Bet nejau yra geriau viską suvokiant sėdėti ir laukti kas bus, nei nors šiek tiek prisidėti ir nors kažkiek padėti viską pakeisti? Patarlės byloja - lašas po lašo ir akmenį pratašo; didingiausios kelionės prasideda nuo mažiausio žingsnelio. Reikia stengtis, reikia bandyti, reikia judėti į priekį, nes abejingumas neduos jokios išeities, tik pražūtį. Aš noriu tikėti, kad bent mano aplinkos žmonės stengiasi daryti taip, kad būtų geriau gyventi ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Geriau pagalvojus tikrai nėra sunku sumažinti savo poreikius, žmogui tiek daug tikrai nereikia, kiek jis natūraliai įpratęs turėti. Tikrai galima gyventi naudojant mažiau chemikalų, valgyti maistą, kuriame mažiau dažų ir modifikuotų produktų, automobilį naudoti rečiau, nei tai darome kasdien, pagaliau įsigyti dviratį.. Mažiau šiukšlių, mažiau dūmų, mažiau beprasmybės naudojant daiktus kurių mums tikrai nereikia.. Juk anksčiau ar vėliau, jei sumažės paklausa tai sumažės ir pasiūla.. Ir jei pakelsi gatvėje besimėtančią šiukšlę, tai nebūtinai praeivis pagalvos, kad tu nenormalus, o kitą kartą prieš numesdamas popieriuką susimąstys..
Apie tai, kad pasaulis vis labiau ima mane erzinti, jau seniai žinojau, ir kad žmonės darosi vis mažiau malonūs ne tik akiai, bet ir širdžiai.. Sunerimstu, karts nuo karto suprasdama, jog pasirinkimo neturiu - aš pati tai rūšiai priklausau. Tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad ne tik aš, bet ir mano aplinkos žmonės bent kažkokia dalelyte stengiasi elgtis taip, kad nebūtų gėda pačiam prieš save.. Čia mūsų žemė, ir niekas be mūsų pačių ja nepasirūpins..
* I know I'm kinda fucked..*
Kalbėti apie tai ką jauti dažniausiai yra labai sunku, ypač, kai jautiesi pastoviai stebimas.. Žmonės skaito, interpretuoja, priskiria sau net gi pačius kvailiausius pamąstymus ir tuomet ima kaltinti nebūtais dalykais.. Sick bastrads, get a life!
Yra nenormalu bandyti išsakyti tai ką galvoji, kai bijai pasakyti kažką neteisingai, negerai. Todėl dažniausiai ir nutyliu. Apie viską. Esminis dalykas yra tai, kad kartais ir pati sau atrodau nelabai logiška.. Vieną akimirką viskas puiku, o kitą, jau esu susipykusi su visais aplinkiniais ir su savimi pačia. Kartais norisi ramiai sėdėti ir žiūrėti pro langą, o kartais norisi rėkti ir lėkti. Pabūti vienai, o kai supranti, jog esi viena, beviltiškai kažko ieškoti..
Anyone..
Norėti, trokšti, geisti, jausti, užsimiršti.. Matyt natūraliai suveikia laukiniai instinktai, imi ieškoti kažko, kas yra draudžiama. Kuo labiau ne tavo, tuo labiau nori.. Tarsi plėšrūnas - kesniesi, tykai, lauki.. Jei sulauki, gundai ir mėgaujiesi, jei nesulauki - kankiniesi.. Reikia kažkokio šalto vandens šliūksnio veidan, kad atsipeikėt, tačiau dažniausiai jo nesulauki. O taip norisi išmokt valdyt save, savo emocijas. Norisi atsistot priešais save ir gerai supurtyt, kad pagaliau atsipeikėtum, kvaila marionete..
Pasaulis nėra toks jau blogas, nėra toks jau tamsus.. Jis tobulai paprastas, sukurtas paprastiems žmonėms. Kaip kokia puzzle dėlionė, su itin dideliais gabalėliais ir labai nesudėtingais piešiniais. Kiekvienas mūsų galime jį dėliotis, kaip kam patinka. Ramiai ir neskubėdami, apgalvodami kiekvieną ėjimą.
Bet ar apgalvojame savo ėjimus? Ar renkamės kur dėti kurią detalę? Gal jos tiesiog automatiškai gulasi į savo vietas..
Aš viską puikiai suprantu, ir tuos klausimus dažniausiai rikiuoju kaip nediskutuotinus, tiesiog garsiai išsakytas mintis, nereikalaujančias atsakymo.. Man nereikia visko lėtai ir išsamiai aiškinti, aš jau nebe maža, bet kai kuriems žmonėms kažkodėl atrodo kitaip. Jiems atrodo, kad su manim galima kaip su lėle žaisti. Lankstyti kojas ir rankas, sukinėti galvą. Taip sėkmingai ir žaidžia sau daug negalvodami, nes.. aš leidžiu.. Padėlioja dalį dėlionės, po to ją išardo, nes atrodo, kad per greit ją sudės.. Užburtas žaidimas.
Žmonės ima lėlę ir žaidžia su ja, nors jiems jos jiems visiškai nereikia. O lėlei reikia, ji tam ir sukurta, kad ja naudotųsi, su ja žaistų.. O jie liečia ją, sulenkia kojas, rankas, pasuka galvą, pasodina, pastato, nusuka nuo savęs ir tikisi, kad nueis. O ji tik lėlė, ji nueiti negali, negali ir atsisukti.. Taip ir stovi, be prasmės, niekam nereikalinga..
Lėlės irgi nori jaustis reikalingos. Ypač jos mėgsta prisirišti prie žmonių. Joms patinka turėti savo šeimininką. Ir jos taip pat nori, kad jas mylėtų ir...nepamirštų.
Juk negali visi būti kaip maži vaikai, kurie pažaidžia ir numeta.. Kai suauga, jie dažnai atsimena savo senus žaislus, tada susimąsto, kur jie dingo, kur paliko, pametė ar iškeitė į ką nors kito.. Bet jų neberanda.
Ir taip su daugeliu dalykų. Juk tiek daug gyvenime pameti, o paskui netyčia prisimeni ir maudžia kažkur širdy.. Taip norisi tai susigrąžinti, bet nėra kaip, o pakaitalo nerandi.
Yra žmonių, kurie sako, kad turėčiau jų nekęsti už tai, kad su manim žaidžia, bet tai būtų per gerai.. Per gerai, žinoti, kad gauna ko nusipelnę ir jaučiasi išganyti. Ne ne.. Aš negaliu nekęsti, aš geriau tyliai tyliai mylėsiu. Nieko nesakysiu. Ne, aš taip nesielgiu ir veidmainiauti negaliu. Yra kaip yra.. I know I'm kinda fucked... I got taste for guns, whiskey and pills...
Ten kažkur toli toli, giliai spintoje, po visai rūbais ir krepšiais, dėžėse ramiai guli suguldytos senos lėlės. Jos miega įsuptos į šilkinius patalus ir sapnuoja gražius sapnus.. O viena lėlė, dailia rožine suknele, su didelėmis žydromis akimis, guli lauke, purvo baloje.. Lija.. Paimtum, pažaistum su ja...
What's been said is done... I'll kill anyone for you...
Yra nenormalu bandyti išsakyti tai ką galvoji, kai bijai pasakyti kažką neteisingai, negerai. Todėl dažniausiai ir nutyliu. Apie viską. Esminis dalykas yra tai, kad kartais ir pati sau atrodau nelabai logiška.. Vieną akimirką viskas puiku, o kitą, jau esu susipykusi su visais aplinkiniais ir su savimi pačia. Kartais norisi ramiai sėdėti ir žiūrėti pro langą, o kartais norisi rėkti ir lėkti. Pabūti vienai, o kai supranti, jog esi viena, beviltiškai kažko ieškoti..
Anyone..
Norėti, trokšti, geisti, jausti, užsimiršti.. Matyt natūraliai suveikia laukiniai instinktai, imi ieškoti kažko, kas yra draudžiama. Kuo labiau ne tavo, tuo labiau nori.. Tarsi plėšrūnas - kesniesi, tykai, lauki.. Jei sulauki, gundai ir mėgaujiesi, jei nesulauki - kankiniesi.. Reikia kažkokio šalto vandens šliūksnio veidan, kad atsipeikėt, tačiau dažniausiai jo nesulauki. O taip norisi išmokt valdyt save, savo emocijas. Norisi atsistot priešais save ir gerai supurtyt, kad pagaliau atsipeikėtum, kvaila marionete..
Pasaulis nėra toks jau blogas, nėra toks jau tamsus.. Jis tobulai paprastas, sukurtas paprastiems žmonėms. Kaip kokia puzzle dėlionė, su itin dideliais gabalėliais ir labai nesudėtingais piešiniais. Kiekvienas mūsų galime jį dėliotis, kaip kam patinka. Ramiai ir neskubėdami, apgalvodami kiekvieną ėjimą.
Bet ar apgalvojame savo ėjimus? Ar renkamės kur dėti kurią detalę? Gal jos tiesiog automatiškai gulasi į savo vietas..
Aš viską puikiai suprantu, ir tuos klausimus dažniausiai rikiuoju kaip nediskutuotinus, tiesiog garsiai išsakytas mintis, nereikalaujančias atsakymo.. Man nereikia visko lėtai ir išsamiai aiškinti, aš jau nebe maža, bet kai kuriems žmonėms kažkodėl atrodo kitaip. Jiems atrodo, kad su manim galima kaip su lėle žaisti. Lankstyti kojas ir rankas, sukinėti galvą. Taip sėkmingai ir žaidžia sau daug negalvodami, nes.. aš leidžiu.. Padėlioja dalį dėlionės, po to ją išardo, nes atrodo, kad per greit ją sudės.. Užburtas žaidimas.
Žmonės ima lėlę ir žaidžia su ja, nors jiems jos jiems visiškai nereikia. O lėlei reikia, ji tam ir sukurta, kad ja naudotųsi, su ja žaistų.. O jie liečia ją, sulenkia kojas, rankas, pasuka galvą, pasodina, pastato, nusuka nuo savęs ir tikisi, kad nueis. O ji tik lėlė, ji nueiti negali, negali ir atsisukti.. Taip ir stovi, be prasmės, niekam nereikalinga..
Lėlės irgi nori jaustis reikalingos. Ypač jos mėgsta prisirišti prie žmonių. Joms patinka turėti savo šeimininką. Ir jos taip pat nori, kad jas mylėtų ir...nepamirštų.
Juk negali visi būti kaip maži vaikai, kurie pažaidžia ir numeta.. Kai suauga, jie dažnai atsimena savo senus žaislus, tada susimąsto, kur jie dingo, kur paliko, pametė ar iškeitė į ką nors kito.. Bet jų neberanda.
Ir taip su daugeliu dalykų. Juk tiek daug gyvenime pameti, o paskui netyčia prisimeni ir maudžia kažkur širdy.. Taip norisi tai susigrąžinti, bet nėra kaip, o pakaitalo nerandi.
Yra žmonių, kurie sako, kad turėčiau jų nekęsti už tai, kad su manim žaidžia, bet tai būtų per gerai.. Per gerai, žinoti, kad gauna ko nusipelnę ir jaučiasi išganyti. Ne ne.. Aš negaliu nekęsti, aš geriau tyliai tyliai mylėsiu. Nieko nesakysiu. Ne, aš taip nesielgiu ir veidmainiauti negaliu. Yra kaip yra.. I know I'm kinda fucked... I got taste for guns, whiskey and pills...
Ten kažkur toli toli, giliai spintoje, po visai rūbais ir krepšiais, dėžėse ramiai guli suguldytos senos lėlės. Jos miega įsuptos į šilkinius patalus ir sapnuoja gražius sapnus.. O viena lėlė, dailia rožine suknele, su didelėmis žydromis akimis, guli lauke, purvo baloje.. Lija.. Paimtum, pažaistum su ja...
What's been said is done... I'll kill anyone for you...
~* Your pain is my pleasure *~
Viską ką darai, reikia daryti iš širdies, nes kitaip tas darbas netenka prasmės nei klientui, nei tau pačiam. Reikia stengtis ir atsiduoti, nes ką įdedi, tą ir gauni..
[Vėl mintys šokinėja. Bandau jas sugaudyt ir suguldyt gražiai ant popieriaus, kad nebūtų tokio chaoso.. Apie ką aš?]
Apie tai, kad darbas žmogų puošia. Netgi tada, kai to darbo nedaug, kai jis išskirtinis ir sudėtingas. Kai viskas aplink sudėtinga ir vyksta ne taip kaip nori, reikia mėgautis ir stengtis. Aš stengiuosi, netgi labai. Galbūt esu panaši į palaidą balą, kaip sako žmonės, ir dažnai elgiuosi keistai ir neprognozuojamai, bet savo darbą aš myliu. Į jį sudedu viską, ką moku ir galiu, visą širdį atiduodu. Ir tikriausiai nieko nėra smagiau, kaip užmokesčio priedui gauti didelę kliento šypseną ir švytinčias akis - Tai yra TAI ko aš norėjau..
Sako, kad skauda.. Nesutinku. Aš sakau, kad pirmomis akimirkomis nemalonu, o vėliau netgi smagu. Kiekvienas naujas potyris yra stebuklingas ir nepakartojamas, jaudinantis.. Galbūt tiesa, kad kas per daug, tas nesveika, tačiau kur yra ta riba "per daug"? Čia spręsti kiekvienam už save. Man kol kas nieko nėra per daug. Bent jau mano atveju, kalbant apie savęs "žymėjimą", apie saviraišką. Dievinu žmones, kurie ateina gal ir ne visai žinodami, ko nori, tačiau tvirtai įsitikinę savo teisumu. keistuolius, kurie jaučia, kad jie kitokie nei ta pilka praeivių masė lėtai šliaužianti šaligatviais. Svarbiausia yra jausti, o visa kita ateis savaime, pamažu, tyrinėjant ir ieškant, renkantis, tariantis ar netgi sapnuojant. My game - My rules! Kiekvienas savo gyvenimą dėliojam taip, kaip mums atrodo teisinga ir nereikia klausytis bjaurių, pavydžių šnabždesių.. Ne ne, įsiklausyti į patarimus verta, tačiau visų jų išgirsti tikrai nebūtina. Carpe diem! - kaip pasakytų Horacijus, o tie, kas bijo, lai gailisi. Geriau gailėtis, ką padarei, nei to, kad neišdrįsai.. Galiu dar kartą drąsiai pasakyti - AŠ MYLIU SAVO DARBĄ. Mano darbas taip pat mane myli. Už mano darbą mane myli kiti.
O Jūs ar galite tuo pasigirti?
[Vėl mintys šokinėja. Bandau jas sugaudyt ir suguldyt gražiai ant popieriaus, kad nebūtų tokio chaoso.. Apie ką aš?]
Apie tai, kad darbas žmogų puošia. Netgi tada, kai to darbo nedaug, kai jis išskirtinis ir sudėtingas. Kai viskas aplink sudėtinga ir vyksta ne taip kaip nori, reikia mėgautis ir stengtis. Aš stengiuosi, netgi labai. Galbūt esu panaši į palaidą balą, kaip sako žmonės, ir dažnai elgiuosi keistai ir neprognozuojamai, bet savo darbą aš myliu. Į jį sudedu viską, ką moku ir galiu, visą širdį atiduodu. Ir tikriausiai nieko nėra smagiau, kaip užmokesčio priedui gauti didelę kliento šypseną ir švytinčias akis - Tai yra TAI ko aš norėjau..
Sako, kad skauda.. Nesutinku. Aš sakau, kad pirmomis akimirkomis nemalonu, o vėliau netgi smagu. Kiekvienas naujas potyris yra stebuklingas ir nepakartojamas, jaudinantis.. Galbūt tiesa, kad kas per daug, tas nesveika, tačiau kur yra ta riba "per daug"? Čia spręsti kiekvienam už save. Man kol kas nieko nėra per daug. Bent jau mano atveju, kalbant apie savęs "žymėjimą", apie saviraišką. Dievinu žmones, kurie ateina gal ir ne visai žinodami, ko nori, tačiau tvirtai įsitikinę savo teisumu. keistuolius, kurie jaučia, kad jie kitokie nei ta pilka praeivių masė lėtai šliaužianti šaligatviais. Svarbiausia yra jausti, o visa kita ateis savaime, pamažu, tyrinėjant ir ieškant, renkantis, tariantis ar netgi sapnuojant. My game - My rules! Kiekvienas savo gyvenimą dėliojam taip, kaip mums atrodo teisinga ir nereikia klausytis bjaurių, pavydžių šnabždesių.. Ne ne, įsiklausyti į patarimus verta, tačiau visų jų išgirsti tikrai nebūtina. Carpe diem! - kaip pasakytų Horacijus, o tie, kas bijo, lai gailisi. Geriau gailėtis, ką padarei, nei to, kad neišdrįsai.. Galiu dar kartą drąsiai pasakyti - AŠ MYLIU SAVO DARBĄ. Mano darbas taip pat mane myli. Už mano darbą mane myli kiti.
O Jūs ar galite tuo pasigirti?
~*I blood you with all my heart*~
Keista, kai pamąstai, kad žmonės neretai yra bjauresni už betkokius gyvius pasaulyje. Net uodai ir tie malonūs, palyginus su tam tikrais individais.
Niekad nebuvau blogai nusiteikus prieš žmonija, kol nesuaugau (ar kaip tai vadinasi?!). Pamažu imi pastebėti, kad patapęs nors kiek matomesne asmenube tampi apkalbų objektu, o keisčiausia, kad toms apkalboms nėra jokio logiško paaiškinimo.
"hey, ar žinai tą Cherry? Kokia ...@$(*&%)#%&)(#_(@&#)**..."
Why? Žmogau, ar tu nors kartą su manim kalbėjai? Ar matei mane gyvai? Ar žinai, kas dedasi mano viduje ir kuom aš gyvenu? Niekada, kartoju NIEKADA nekalbėk, kol nežinai ką pasakyti, NIEKADA neužgauk kito žmogaus, jei neturi tam preteksto ir jei jau negali patylėti, tada įsitikink, kad tavęs neišgirs tie, kam nereikia išgristi. Aš nepykstu, man skaudu, kad tokios pamazgos išplaukia į paviršių ir sugadina vandenį..
...I spill my blood on you from the depths of my heart...
~***~
sakei, kad nežinai, kad nemoki.. melavai.. bet aš nepykstu..
Kai lieti mane, iš pat sielos ir kūno gelmių veržiasi ugnikalnis ir nėra kur pasidėti.. nelieka žemės po kojom ir man svaigsta galva.. švelniai murki liesdamas mano odą lūpomis ir ja bėgioja milijonai mažų boružėlų..
svaigsta galva...
tu ne mano, o aš ne tavo, bet mes vienas kito..
tu ledas,o aš ugnis.. vadinasi mes esam vanduo.. šiltas, liūliuojantis.. plūduriuoja paviršiumi mūsų išprotėjusios sielos tarsi mažoje medinėje valtelėje..
Lūpos ant lūpų ir visų kūnu priglundu prie tavęs.. jaučiu kaip virpi visas ir perimu tavo drebuliukus ir jau abu drebame.. vienodai. vienu rimtu.. kaip pavejuj siūbuojančios nendrės..
šiektiek pamokėlių..be žodžių.. nereikia tiek daug bučinių, užteks keleto.. saldžių.. žiūrėk man į akis.. susikoncentruok ties manim.. dabar jaučiu visą tave..
žiūri man į akis ir negaliu išsivaduoti nuo tų kerų.. juk aš tave turiu būti užkerėjus, o ne tu mane.. linksta keliai, sunku išlaikyt lygsvarą.. saldumas burnoje ir suvirpam kartu.. pasiklydau tavyje...
prisimenu tavo odos kvapą.. tu saldus. beprotiškai.. ir noriu, kad būtum čia. vėl..
Happy Bloody Valentine's day,
Love you all,
xo
Cherry
Niekad nebuvau blogai nusiteikus prieš žmonija, kol nesuaugau (ar kaip tai vadinasi?!). Pamažu imi pastebėti, kad patapęs nors kiek matomesne asmenube tampi apkalbų objektu, o keisčiausia, kad toms apkalboms nėra jokio logiško paaiškinimo.
"hey, ar žinai tą Cherry? Kokia ...@$(*&%)#%&)(#_(@&#)**..."
Why? Žmogau, ar tu nors kartą su manim kalbėjai? Ar matei mane gyvai? Ar žinai, kas dedasi mano viduje ir kuom aš gyvenu? Niekada, kartoju NIEKADA nekalbėk, kol nežinai ką pasakyti, NIEKADA neužgauk kito žmogaus, jei neturi tam preteksto ir jei jau negali patylėti, tada įsitikink, kad tavęs neišgirs tie, kam nereikia išgristi. Aš nepykstu, man skaudu, kad tokios pamazgos išplaukia į paviršių ir sugadina vandenį..
...I spill my blood on you from the depths of my heart...
~***~
sakei, kad nežinai, kad nemoki.. melavai.. bet aš nepykstu..
Kai lieti mane, iš pat sielos ir kūno gelmių veržiasi ugnikalnis ir nėra kur pasidėti.. nelieka žemės po kojom ir man svaigsta galva.. švelniai murki liesdamas mano odą lūpomis ir ja bėgioja milijonai mažų boružėlų..
svaigsta galva...
tu ne mano, o aš ne tavo, bet mes vienas kito..
tu ledas,o aš ugnis.. vadinasi mes esam vanduo.. šiltas, liūliuojantis.. plūduriuoja paviršiumi mūsų išprotėjusios sielos tarsi mažoje medinėje valtelėje..
Lūpos ant lūpų ir visų kūnu priglundu prie tavęs.. jaučiu kaip virpi visas ir perimu tavo drebuliukus ir jau abu drebame.. vienodai. vienu rimtu.. kaip pavejuj siūbuojančios nendrės..
šiektiek pamokėlių..be žodžių.. nereikia tiek daug bučinių, užteks keleto.. saldžių.. žiūrėk man į akis.. susikoncentruok ties manim.. dabar jaučiu visą tave..
žiūri man į akis ir negaliu išsivaduoti nuo tų kerų.. juk aš tave turiu būti užkerėjus, o ne tu mane.. linksta keliai, sunku išlaikyt lygsvarą.. saldumas burnoje ir suvirpam kartu.. pasiklydau tavyje...
prisimenu tavo odos kvapą.. tu saldus. beprotiškai.. ir noriu, kad būtum čia. vėl..
Happy Bloody Valentine's day,
Love you all,
xo
Cherry
~* Bandymas nr. 77 *~
...Nepavykęs...
Bandžiau, tikrai labai stengiausi, bet nieko neišėjo.. Atleiskit..
Šiemet paprašysiu tik vieno dalyko.. Grįžk kitąmet pas mane, Luka. Parnešk ramybę. Išmokyk vėl tvarkytis su savo mintimis.. Tik grįžk, o aš jau kaip nors...
Maži jausmai, prašo valgyti ir gerti, miegoti.. Dėvi ryškiais rūbais, spalvotais kaklaraiščiais.. O didelis jausmas, kažkur toli pievose gano drugelius.. Draugauja su lauko našlaitėmis.. Vakarais pareina pavargęs, atsigeria pieno, krenta ant šieno.. Nubraukia veidu ropojančią boružytę.. Ramiai užmiega.. Ir jam nė motais, kad kažkas jo visą gyvenimą ieško..
Gana tų drugelių, greit grįžk, sakyta!!!
Gražių metų <3
~* Linger *~
Žinai ką..Norėčiau kiekvieną dieną pro langą matyt lietų. Galėtų lyti taip, kad vos iškišęs nosį lauk peršlaptum kiaurai..
<**>
Imčiau tave už rankos ir vesčiausi siaurais stačiais laipteliais aukštyn. Eitume į palėpę, tokią, kokioje per animacinį filmą slėpėsi kačiukas vardu "Au"..
<**>
Dievinu tą palėpę, ten tvyrantis praeities kvapas svaigina.. Senų rūbų kalnai, aptvaras pribertas grūdų, tamsūs ir šviesūs kampeliai.. ir šimtai plaštakių besistengiančių pabėgti pro užkaltą langą..
<**>
Žaiskim katę ir pelę. Kuo norėtum būti? Aš noriu būti kate. bent kartą jaustis taip, jog aš valdau tave, o ne tu mane. Noriu, kad tu jaustumeisi priklausomas nuo manęs, taip kaip aš visada jaučiuosi priklausoma nuo tavęs. Pasijausk mažas..Kaip savijauta?
<**>
Tai pasakyk man tada.. Kai du žmonės myli vienas kitą, bet dėl kažkokių priežąsčių negali būti kartu.. Kada ateina laikas jiems išsiskirti?
<**>
Niekada!
<**>
Prieinu tau iš nugaros ir alsuoju į kaklą. Stovi tarytum nejausdama, kad aš šalia. Tavo nuostabus kūnas nušvinta ir vėl dingsta žaibo blykstelėjime. Bijau paliesti tave, kad nedingtum kitąkart nušvitus žaibui.. Apkabinu tave per kaklą, per pilvą .. slysta rankos tavo persikine oda. Tu bijai manęs? Tai kodėl drebi? Aš tavęs neskriausiu ir neskaudinsiu. Aš negalėčiau. Atsisuk..
<**>
Ir vėl tu buvai katė. Pabudus šalia tavęs supratau, kad vėl tau pasidaviau ir buvau pagauta. Bet beprotiškai gera kai apkabini, kai kvėpuoji į kaklą. tavo lūpos slysta mano nugara, pečiais. Švelniai. Žaibo blyksnis ir viskas pasikeičia. Tu puoli kaip žvėris. Ir aš tau pasiduodu. Apkabink. Taip miegoti galiu amžinai.
..
<**>
Nieko nėra geriau kaip žiūrėti į tave miegančią. Sudžiuvusi rugiagėlė vedžioja tavo kūno kontūrą. Leidžiasi, kyla, vėl leidžiasi.. Atrodo matau kaip kvėpuoja visa tavo oda. Blizga. Mano akys, kaip mažo berniuko, žiūrinčio į jam skirtą dovaną. Jis nežino kas viduje, bet tikisi, kad tai ko jis norėjo visada...
<**>
Kodėl pabudai anksčiau, begėdi? Juk dar ne rytas, dar net švisti nepradėjo. Užsimek. Ne! leisk man dar pažiūrėti į tavo žalias akis. Hipnotizuoji. Savo bučiniais. Nenaudėli.. Kodėl šioje kovoje visad laimi tu?......... PALAUK!!!.. Ar dar mylėsi mane ryte?
<**>
Amžinai!
~* No one's perfect *~
Tuščia erdvė. Joje skambantis tavo juokas. Niekada nemėgau tavo juoko. Negaliu iki šiol pakęsti Travoltos duobučių tavo šypsenoje, dailių baltų dantų.. Vienas prie kito, lygūs, dailūs, balti dantukai.
Jei galėčiau, po vieną juos išrinkčiau iš tavo burnos ir nuplovus sudėčiau į mažą porcelianinę dėžutę. Kaip Egėjas Berenikės dantukus.
Barkšt barkšt barkšt vieną po kito.
Ir kas liktų? Ar ir toliau norėčiau į tave žiūrėti? Galbūt.. Nes per tavo saldžias lūpas bėgtų sūrūs kraujo lašai. Vienas po kito.
Tekšt tekšt tekšt ant žemės.
Ir kas..
This romeo is bleedingBut you can't see his bloodIt's nothing but some feelingsThat this old dog kicked up
Visgi tu užpildai mano erdvę... savo kvapu, skoniu ją pripildai ir jaučiuosi keistai. Bet tai malonu. Deja tuo pat metu tampu pažeidžiama ir neįtikėtinai silpna.
Nekenčiu, nekenčiu to silpnumo! Todėl nekenčiu tavęs. Dievinu..
Tu mano omega, mano pasaulio ašis. Tu- sąvoka to, koks turi būti vyras. Kai mąstau apie tobulumą- mąstau apie tave.
Visgi, mano mielas Mr. Tobulybe, tobulų nėra, vadinasi tavęs nėra. Tobulos yra tik mano svajonių upės, kurių vanduo kvepia orchidėjomis. Jose maudosi aistringos tamsiaplaukės nimfos. Tobulos Bettie Page kopijos..
Press F for Fetish
Bet tu to bijai..Tu bijai visko ko nežinai. O sakaisi mane pažįstąs. Atsipalaiduok ir nusiramink.. Tai tik aš. Tavo nuolanki, tuštybės pilna Astarta, identiška tai, kurią regi savo sapnuose. Tavo svajų Succubus.
Kai tik panorėsi, kai tik pajausi, kad reikia, pakviesk mane ir aš pildysiu tavo svajones. Murkdama trinsiuos tau aplink kojas ir bučiuosiu rankas.Glostysiu kaklą ir nagais akėsiu tavo odą. Pamažu... Dovanosiu tau save kaip tik to panorėsi. Visais įmanomais būdais. Švelniai kandžiosiu tau kaklą, kol pasirodys pirmieji kraujo lašai.
I'm not a vampire, I just have taste for blood..
Pažadu tau, mano sparnuotas juodas kunigaikšti, nenukris nei vienas lašas. Nuo pirmo iki paskutinio lašo tu jausi malonumą. Kol su ekstazės klyksmu ateis pabaiga..
Nes tobulų nėra.. Nebus Tavęs, nebus Manęs...
~* Paradise *~
Ar aš tavęs noriu? Ar man tavęs reikia? Kur aš einu be tavęs? Kur mus nuves sapnai.. jei susikibsime rankomis...
Be proto, pamišusi, blizgančiomis akimis žiūriu į tave ir nesuprantu, kas tu? Iš kur atsiradai? Ko iš manęs nori? Kiek daug klaustukų! Kaip jie mane gąsdina.. Kažin, ar tas nežinojimas neišvarys manęs iš proto.. aš jo labai bijau.. ššša, tik nesakyk jam to...
Nemėgstu nežinoti, juk esu "little miss know it all".. Man
patinka viską koordinuoti, reikalauti ir gauti. Nemėgstu jausti ir nesuprasti, kodėl tai jaučiu.. Kas tai per jausmas ir kaip jo atsikratyti. O jei žinočiau, kažin ar norėčiau tai padaryti...
~*~
Migdolo saldumas apgaubia mane ir jaučiuosi tarsi supčiausi šilkiniame hamake pririštame prie palmės. Vandenyno ošimas, šiltas vėjas ir siūbuojantys lapai. Vientisa nenutraukiama tobulybė, kuriai pasiduodu be išlygų. Tai, kas nepaneigiama - atsiduoti gera. Gera pirštais košti jo plaukus. Gera į jį žiūrėti. Gera apie nieką negalvoti, tiesiog užsimerkti ir siūbuotis.. Vėjas, vanduo, dangus ir horizontas. Žymintis ribą tarp ten kur esam ir kur norim būti.
Lėtai supa, glosto veidą, akis, o kai stipriau prakošia perpintus siūlų tarpelius lėtai atsimerkus matau.. Tu matai.. Be rūpesčių. Karaliauja tinginystė ir mes vergaujame jai. Jokio nerimo. Žiūrėti vienas į kitą primerktomis akimis, į tolį.. Uosti kait
ros saldumą ir pasiduoti beprotiškam troškimui paskęsti vienas kitame...
Neskubant. Be rūpesčio. Mielai pabėgčiau su tavimi nuo visko. Bent trumpam..
THE MOON SHINES LESS, THAN THE ARMS OF MY LOVE
SINGING SONG ABOUT MY DEAREST LOVE...
THE SUN SHINES LESS THAN THE EYES OF MY LOVE
SINGING SONG AGAIN ABOUT MY HOLLY
When you're near me, I feel like I'm home...
When you touch me, I feel like I grow..
~* I apologise.. *~
Watch your thoughts.
They become words.
Watch your words.
They become actions.
Watch your actions.
They become habits.
Watch your habits.
They become character.
Watch your character.
For it becomes your destiny...
They become words.
Watch your words.
They become actions.
Watch your actions.
They become habits.
Watch your habits.
They become character.
Watch your character.
For it becomes your destiny...
~* Makes me come alive *~
Living like on a four tensed strings of a fucking bass guitar, baby. This is how I could describe my life. But you know what, my friend? I start loving it more and more each day. It is beautiful, as I see it through the pink heart shaped glasses.. I'm enjoying it, and I start to understand that such girls like me never loose this game called life no matter how tough it could be..
I got a half tank of gas and if we run all the lights
We'll slip across the border on the wrong side of right
And just like Butch and Sundance we'll ride until the dawn
Sipping whiskey, singing cowboy songs
We'll slip across the border on the wrong side of right
And just like Butch and Sundance we'll ride until the dawn
Sipping whiskey, singing cowboy songs
On the Right Side of Wrong...
My whole life is like an old book of love.. It's like a forgotten love song.. It's like a bottle of cheap wine - it's always good..
I've fallen in and out of love. I've grown myself wings and cut them down again a thousand times. It hurts and I like it. Even though I don't want to admit it, but it's so. I've been knocked down so many times, that I just don't care if I'll fall again. I know I'll get up and go on with a force much stronger than before. I'm cool, I know it..
I've fallen in and out of love. I've grown myself wings and cut them down again a thousand times. It hurts and I like it. Even though I don't want to admit it, but it's so. I've been knocked down so many times, that I just don't care if I'll fall again. I know I'll get up and go on with a force much stronger than before. I'm cool, I know it..
This world don't give you nothing it can't take away
Everybody holding on to something
Nobody wants to fade away
No forgiveness on the streets of this town
I left my patience at a traffic light
There's no denying that I almost lost it
Threw in the towel, too tired to fight..
I know I cry sometimes. But it's just because I can't take the loneliness anymore. I have so much love to give, but I also need a fulfillment, to get going.. I feel like I've found it.. He completes me. He takes the best of me and keeps the evil behind, though sometimes I need it.. And then he goes away. Or maybe I leave him and move on.. I live like that. If he doesn't know how to keep me, then I'll go... I need it like the roses need the rain, You know I need it, like a poet needs the pain..
Sometimes I'm good.. Sometimes I'm bad.. Who knows why. I believe we're all are sometimes like this. People are crazy you know. This world is crazy. But I like living it like this.. Bubble gum flavored smile and chilly pepper chocolate flavored tears. Want a taste of it? It make you feel better, it makes the vanilla taste like strawberries and cinnamon like apples..
Sometimes you just need to close the eyes and go for a walk on the rainbow.. Then you meet your friends there, and they make you come alive again...
Skiriu vienam labai mielam pamišėliui :*
~* Not you... *~
I can't help it, the girl can't help it..
Niekas nesikeičia, pasaulis nenustoja suktis. Elnias ramiai sau peša žolę, o iš už šakų jį jau stebi dvi žybsinčios vilko akys. Šiąnakt bus puota. Niekas nesikeičia.
tiesiog tu įklimpai per giliai, o aš pasilikau paviršiuje. Katės neskęsta, nes jos paprasčiausiai neplaukia... Tu jauti skausmą, širdgėlą, neviltį.. o aš nieko. Tik liūdna ir gaila. Mūsų...
Mes tarsi gyvenam skirtinguose pasauliuose, skirtinguose miestuose ir susitinkam tik sapne, kur abiems yra gera. Bet, mergaitė akimis iš pačio žydriausio ledo skirta ne tau.
Go awayGive me a chance to miss you
Say goodbye
It'll make me want to kiss you
I love you so
Much more when you're not here
Watchin all the bad shows
Drinking all of my beer
Tu nusipiešk mane. Pasistenk. Tada bus lengviau. Arba parašyk apie mane. Kokios tau reikia. Ir prisisek prie sienos su smeigtuku. Tada turėsi Mane. Taip bus geriau mums abiems. Tu per paprastas. I'm Evil..
I don't wanna wake up with another But I don't wanna always wake up with you either No you can't hop into my shower All I ask for is one fuckin' hour You taste so sweet But I can't eat the same thing every day Cuttin off the phone Leave me the fuck alone Tomorrow I'll be beggin' you to come home
Or do I...?
Ieškosiu Jo toliau. O gal lauksiu. Kaip laukia visos moterys atkeliaujančių iš už jūrų. Iš taip toli nesimato, nei koks Jis, tas kuris atkeliauja, nei kiek Jam metų. Aš tiesiog lauksiu budėdama kylant saulei, kol Jis pasirodys. Mano paprastas, bet anaiptol ne prastas.. I had The Satan himself, he doesn't fit me! Atjos ant savo juodo žirgo kaip kazokas, o aš Jo sulauksiu.
Nepyk, bet tai tikriausiai ne tu. Aš tiesiog trumpam buvau apakus nuo tavo mielo piktumo, bet jo man per daug...
P.S. Tu nešoki...
~* Put your lights on *~
Norisi parašyti, norisi išsakyti.. Norisi neslėpti, norisi šaukti.. Norisi.. Tiesiog priglusti ir patylėti..
Sako, kad per dažnai vartojami žodžiai tampa nuvalkioti, kaip ir moteris, kurią per dažnai lieti.. Nesinori, nei jų nei jos valkioti niekur. O kartais tiesiog geriau yra patylėti.. Tiek daug priežasčių, tiek daug pasiteisinimų.. Tiek daug daugtaškių, domine, nejaugi nebemoku nieko pasakyti tvirtai, nenutylėdama galūnių? O gal tiesiog taip saugiau, nei prieiti ir rėžti visą tiesą į akis. Žmonės bijo tiesos, jiems ji sunkiai suvokiama. Geriau kiekvienam gyventi savo pasaulėlyje, užblokavus visas duris ir langus, kad niekas neįsibrautų ir neišvogtų tiesos.. Dėvėti kaukes, šypsotis pro sukastus dantis, apsimesti tuo, kuo nesi ir jokiu būdų, šiukštu, niekada nesakyti to, ką galvoji. Nuklydau kažkur.. O viskas prasidėjo taip ne ten ir ne apie tai..
Sako, kad per dažnai vartojami žodžiai tampa nuvalkioti, kaip ir moteris, kurią per dažnai lieti.. Nesinori, nei jų nei jos valkioti niekur. O kartais tiesiog geriau yra patylėti.. Tiek daug priežasčių, tiek daug pasiteisinimų.. Tiek daug daugtaškių, domine, nejaugi nebemoku nieko pasakyti tvirtai, nenutylėdama galūnių? O gal tiesiog taip saugiau, nei prieiti ir rėžti visą tiesą į akis. Žmonės bijo tiesos, jiems ji sunkiai suvokiama. Geriau kiekvienam gyventi savo pasaulėlyje, užblokavus visas duris ir langus, kad niekas neįsibrautų ir neišvogtų tiesos.. Dėvėti kaukes, šypsotis pro sukastus dantis, apsimesti tuo, kuo nesi ir jokiu būdų, šiukštu, niekada nesakyti to, ką galvoji. Nuklydau kažkur.. O viskas prasidėjo taip ne ten ir ne apie tai..
------ " ------
Noriu pasakyti ką nors, noriu kaip nors išreikšti ką jaučiu, pasipasakoti apie savo didžiausias baimes, apie tai, kad jaučiu tokį keistą jausmą, kurio nesu jautusi, kad aplinkui pasaulis ėmė suktis greičiau nei visada, papasakoti savo pastarųjų dienų sapnus.. Noriu, kad skirtum man dėmesio ir laiko, kad galėčiau tiesiog žiūrėti Jam į akis, o Jis skaitytų, kas parašyta manosiose ir paskui noriu juoktis iš visko, ką Jis ne taip suprato.. Noriu, o negaliu..
Galbūt tai ženklas kad nereikia, juk "meluoja ištarta mintis"...
Kalbėti apie jausmus? Ką jaučiu? Galbūt nieko.. Prisirišimas prie jaukumo kurį turiu ir noras pajusti tą šiurpulį, kurį kelia Jis.. Ramybė ir įprastumas tavo veide ir šypseną bei malonius šiurpulius keliančios Jo akys.. Rinktis? Ne, negaliu..
Beprotybė pamažu užvaldo mane ir akimirkomis neturiu kur dėtis. Tai kūniška? Galbūt net daugiau nieko.. Bet kaip karšta.. O šalia šiltas draugiškumas, viskas miela, bet daugiau nieko.. Nuo tavęs nebesklinda gaivi vėsa... Su tavimi šalta..
Visgi, mąstydama apie Jį jaučiu tavo artumą, ir didžioji mano dalis negali perlipti per save. Draudžiu sau apie tai galvoti. Tai....negerai..?
Juk jei kažkas sugeba suartėti su tavimi, tada jam tavęs nebereikia... Bet norisi, kad apkabintų.. Kad apjuostų rankomis, prisitrauktų artyn, o tada pamažu atsigultų šalia, padėtų galvą ant kelių, o rankas susirinktų ir pasidėtų sau ant krūtinės.. Tada šaltais pirštų galiukais skaičiuoti jo širdies dūžius: tuk..tuk.. tuk.. Maždaug 1,5 karto greičiau, nei įprastai... Pameni..?
Jis žino tai, ar čia tik aš? Ar tai reiškia, kad Jis mano svajonė? Mano fantazija, kurią susikūriau, kad save kankinčiau, nes negaliu Jo turėti? O gal Jis visai netoks kokį aš susikūriau...
Ar kas nors man atskleis mano kvailybės paslaptį? Kodėl...
Sunku dar ką nors pridurti. Keista aš. Keistas tu. Dar keistesnis Jis. Tikriausiai mes nesuderinami. Nors tąnakt aš jaučiausi suderinta su tavimi. Lyg gitara kurios stygas liečia profesionalo pirštai. Patyrusiai ir švelniai. Tvirtai prispausdami kai reikia, prie savęs.. Tirpau.
O daugiau? Daugiau nieko nebuvo.
Taip jau yra..
Pasakyk, ką man daryti, kaip elgtis..? Put your lights on..
Kartais kai užplūsta mintys, jų būna tiek daug, kad nesugebu jų suvaldyti ir nespėju sudėlioti į vieną vietą.. O kitais kartais nesugebu nieko sugalvoti, nors taip norisi ką nors pasakyti.. Kodėl taip yra??
Noriu pasakyti ką nors, noriu kaip nors išreikšti ką jaučiu, pasipasakoti apie savo didžiausias baimes, apie tai, kad jaučiu tokį keistą jausmą, kurio nesu jautusi, kad aplinkui pasaulis ėmė suktis greičiau nei visada, papasakoti savo pastarųjų dienų sapnus.. Noriu, kad skirtum man dėmesio ir laiko, kad galėčiau tiesiog žiūrėti Jam į akis, o Jis skaitytų, kas parašyta manosiose ir paskui noriu juoktis iš visko, ką Jis ne taip suprato.. Noriu, o negaliu..
Galbūt tai ženklas kad nereikia, juk "meluoja ištarta mintis"...
Kalbėti apie jausmus? Ką jaučiu? Galbūt nieko.. Prisirišimas prie jaukumo kurį turiu ir noras pajusti tą šiurpulį, kurį kelia Jis.. Ramybė ir įprastumas tavo veide ir šypseną bei malonius šiurpulius keliančios Jo akys.. Rinktis? Ne, negaliu..
Beprotybė pamažu užvaldo mane ir akimirkomis neturiu kur dėtis. Tai kūniška? Galbūt net daugiau nieko.. Bet kaip karšta.. O šalia šiltas draugiškumas, viskas miela, bet daugiau nieko.. Nuo tavęs nebesklinda gaivi vėsa... Su tavimi šalta..
Visgi, mąstydama apie Jį jaučiu tavo artumą, ir didžioji mano dalis negali perlipti per save. Draudžiu sau apie tai galvoti. Tai....negerai..?
Juk jei kažkas sugeba suartėti su tavimi, tada jam tavęs nebereikia... Bet norisi, kad apkabintų.. Kad apjuostų rankomis, prisitrauktų artyn, o tada pamažu atsigultų šalia, padėtų galvą ant kelių, o rankas susirinktų ir pasidėtų sau ant krūtinės.. Tada šaltais pirštų galiukais skaičiuoti jo širdies dūžius: tuk..tuk.. tuk.. Maždaug 1,5 karto greičiau, nei įprastai... Pameni..?
Jis žino tai, ar čia tik aš? Ar tai reiškia, kad Jis mano svajonė? Mano fantazija, kurią susikūriau, kad save kankinčiau, nes negaliu Jo turėti? O gal Jis visai netoks kokį aš susikūriau...
Ar kas nors man atskleis mano kvailybės paslaptį? Kodėl...
Ne visi laikrodžiai eina teisingai Ne visi laikrodžiai klysta...
Sunku dar ką nors pridurti. Keista aš. Keistas tu. Dar keistesnis Jis. Tikriausiai mes nesuderinami. Nors tąnakt aš jaučiausi suderinta su tavimi. Lyg gitara kurios stygas liečia profesionalo pirštai. Patyrusiai ir švelniai. Tvirtai prispausdami kai reikia, prie savęs.. Tirpau.
O daugiau? Daugiau nieko nebuvo.
Taip jau yra..
Pasakyk, ką man daryti, kaip elgtis..? Put your lights on..
..bet vis tiek kaip gera tavo šypsnį paslapčia sugaut ir apkabint.. kaip akimirką kaip žaibo blyksnį ir giliai į širdį nugramzdint..
~*Black catz - bad luck..*~
Šitas turėtų būti įdomus.., nes dar nežinau ką rašysiu..
Mane nešioja pavėjui mano jausmai, kurių mano kūne apstu.. Prote, krūtinėje.. Kur ištiesų jie gyvena? Kas po jais slypi? Fak it.. Neįdomu man.
Noriu kaiko paklausti..
Ar dažnai gyvenime sakote, kad kažką mylite? Aš prisipažinsiu- labai dažnai. Man net nejučiomis išsprūsta, kai žmogų išties gerbiu, jaučiu jam šilumą, artumą ir netgi kartais nors ir nepažįstu taip gerai kaip norėtus, lepteliu, kad myliu.. Ar tai reiškia kad šis žodis pigus? Ar tai nupigina ir jausmą? O išvis, ar toks jausmas yra?
Atrodo būni su žmogum.. Juokiesi, šypsaisi, lauki, nori, myliesi, glamonėjiesi, verki, bijai dėl jo, tikiesi ir vėl šypsaisi.. Kol vieną gražią ar negražią diena tu suvoki, kad jo prisilietimas nemalonus!!! Ir ką tai reiškia?! Ar tai, kad tos "meilės" nebuvo, ar tai, kad tas jausmas blėsta ir laikui bėgant lieka tik prisirišimas...?
Nuklydau į lankas..Tik todėl, kad man įdomu, ką jaučiu aš pati. Vieną dieną man parodo dėmesį vaikinas ir aš jau dėl jo tirpstu.. Aš skiriu savokas "mylėti" ir "įsimylėti", bet kur riba kai įsimylėjimas tampa meile?Ar meilė su įsimylėjimu neturi ryšio?
Viešpatie.. kiek daug klausimų kyla mano kvailoje galvelėje.. Tarsi tik dabar mano kvaili smegenai ima išgyventi tą periodą, kai išmoksti kalbėti ir nori viską žinoti..Same shit- different day..
Mane nešioja pavėjui mano jausmai, kurių mano kūne apstu.. Prote, krūtinėje.. Kur ištiesų jie gyvena? Kas po jais slypi? Fak it.. Neįdomu man.
Noriu kaiko paklausti..
Ar dažnai gyvenime sakote, kad kažką mylite? Aš prisipažinsiu- labai dažnai. Man net nejučiomis išsprūsta, kai žmogų išties gerbiu, jaučiu jam šilumą, artumą ir netgi kartais nors ir nepažįstu taip gerai kaip norėtus, lepteliu, kad myliu.. Ar tai reiškia kad šis žodis pigus? Ar tai nupigina ir jausmą? O išvis, ar toks jausmas yra?
Atrodo būni su žmogum.. Juokiesi, šypsaisi, lauki, nori, myliesi, glamonėjiesi, verki, bijai dėl jo, tikiesi ir vėl šypsaisi.. Kol vieną gražią ar negražią diena tu suvoki, kad jo prisilietimas nemalonus!!! Ir ką tai reiškia?! Ar tai, kad tos "meilės" nebuvo, ar tai, kad tas jausmas blėsta ir laikui bėgant lieka tik prisirišimas...?
Nuklydau į lankas..Tik todėl, kad man įdomu, ką jaučiu aš pati. Vieną dieną man parodo dėmesį vaikinas ir aš jau dėl jo tirpstu.. Aš skiriu savokas "mylėti" ir "įsimylėti", bet kur riba kai įsimylėjimas tampa meile?Ar meilė su įsimylėjimu neturi ryšio?
Viešpatie.. kiek daug klausimų kyla mano kvailoje galvelėje.. Tarsi tik dabar mano kvaili smegenai ima išgyventi tą periodą, kai išmoksti kalbėti ir nori viską žinoti..Same shit- different day..
~~~~~~~~~~~~********~~~~~~~~~~~~
..kaip keista taip gulint spoksoti į grindis.. žiūrinėti iš arti kiekvieną kilimo lopinėlį, analizuoti jo raštą.. pasiklysta akys tuose raštuose ir jau tarytum matai katino ūsą, žirgo karčius, ar tai savo svajonių bugnus.. Gerai kai galiu matyti ką noriu.
Klausi manęs, kaip man patinka.. Man patinka būtent taip.. Daryti ką noriu, jausti, ką noriu, elgtis ir jaustis, kaip noriu aš.. Na gal tik kartais taip, kaip nori tu. Visgi, tu mano katinas, o aš tavo katė. Turim šiokią tokią teisę vienas kitą kontroliuot..Bet tik labai mažai!
Vistik, katės, kad ir kaip keista, iš esmės yra puikiausi flaner įsikūnijimai..
Kaip sunku kartais neišleisti nagų.. bet juk tau dažniausiai patinka, kai išleidžiu sao nagus.. kai jais kedenu tavo kaklo kailį.. patinka, taip kaip man patinka, kai tu kandžiojies savo katiniškais dantukais...
patinka...
..gulėti ant pilvo ir pamažu rąžytis. Ištiesti vieną koją.. ją sulenkti.. Ištiesti antrą.. ją sulenkti.. taip lankstyti galima iki beprotybės, gal net į priekį imsi judėti.. Todėl ir turiu tave.. tam kad mane sustabdytum,mano beprotybės akimirkomis.. Tada kai iškišusi galvą pro traukinio langą rėkiu, kad nematau jokių stulpų, tada, kai nukarinusi kojas sėdžiu ant palangės ir apsimetu,kad ji visai ne slidi, ir tada, kai drąskausi uodo įkastą vietą ir sakau, kad tuoj baigsiu, nors jau oda nutrinta ir ima sunktis kraujas.. Tada man ypač reikia tavęs, kad paimtum už rankos, trukteltum už pečių ar tiesiog tarkšteltum per snukelį.. Su mano charakteriu kartais to reikia..
Gera turėt tave.. Tu ne vien tam, kad mane su laikytum. Tu ir tam, kad mane paleistum. Kai norisi bėgti per parką vidudienį ir šaukti, o atrodo, pilna žmonių,gėda- tu imi mane už rankos ir bėgam kartu.. Kai noriu dainuoti, o esu užkimusi, stovėdamas autobuso stotelėj tu užvedi mano myliausią daina ir dainuoji šiektiek garsiau nei aš, kad niekas negirdėtų kaip nusidainuoju.. Kai parduotuvėje noriu šokolado, tu paėmęs jį man išlupi ir duodi, o tik paskui popierėlį atkiši pardavėjai maloniu žvilgsniu žvelgdamas į jos kvailas varlės akis..
Rytais tu nuolat mane džiugini.. Padarai puodelį arbatos, uždedi mano mėgiamą dainą, uždegi smilkalą, kad pabusčiau kvepiančiame kambaryje..
bučiuoji mano pirštukus ir kandžioji kojas kai dar nepabudus lėtai sliūkinu link vonios...
Su tavim būdama, jaučiuosi tobula.. Tu man pasakai kaip gražiau susirišti plaukus, ką šiandien rengtis, kad jausčiuosi gerai ir graži. Bet ir tai, su tavimi aš visada jaučiuosi graži...
bet ar nepagalvojai..? Aš tavo juoda katė.. Tu prietaringas? Juodos katės neša nelaimes...
Kaip gera... Kaip miela... Kaip tobula... Tai gal jau gana?!!!
I died in my dreams
What's that supposed to mean?
Got lost in the fire
I died in my dreams
Reaching out for your hand
My fatal desire...
"Geriausia" yra tai KAD TAVĘS NĖRA..........
De profundis, Domine, kokia gi aš kvailė...
~* Don't wake me up *~
Aš skaudinu žmones. Tiesiogine to žodžio prasme. Imu adatą, kartais paprastesnį kokį daiktą ir suteikiu jiems skausmo.. Bet man kelia malonumą ne skaudinimo procesas, o tas vaizdas, kai pakilęs nuo kėdės žmogus džiugesio pilnomis akimis linksi ir sako: Taip, taip, pagaliau!
Smagu.. O žmonėms patinka skaudinti mane. Deja, ne ta pačia prasme.. Kai pagalvoju geriau, nejau esu tiek gyvenime nusikaltusi, kad kažkam kiltų noras piktybiškai kenkti ir visaip kaip stengtis įžeisti? Niekad specialiai to nedariau jokiam žmogui ir tikrai nenoriu, kad tai būtų daroma man. Labai nustebčiau, jei išvis atsirastų žmogus, kuris to norėtų. Jaučiuosi liūdna ir prislėgta.. Bet čia tik nuovargis ir saulės trūkumas, esu tikra. Niekas, kad įvyko pastaruoju metu dėl to nekaltas ir prie to neprisidėjo. Galbūt aš tiesiog truputį pavargau.. Truputis poilsio dar niekam nepakenkė.. Please don't wake me up..
Smagu.. O žmonėms patinka skaudinti mane. Deja, ne ta pačia prasme.. Kai pagalvoju geriau, nejau esu tiek gyvenime nusikaltusi, kad kažkam kiltų noras piktybiškai kenkti ir visaip kaip stengtis įžeisti? Niekad specialiai to nedariau jokiam žmogui ir tikrai nenoriu, kad tai būtų daroma man. Labai nustebčiau, jei išvis atsirastų žmogus, kuris to norėtų. Jaučiuosi liūdna ir prislėgta.. Bet čia tik nuovargis ir saulės trūkumas, esu tikra. Niekas, kad įvyko pastaruoju metu dėl to nekaltas ir prie to neprisidėjo. Galbūt aš tiesiog truputį pavargau.. Truputis poilsio dar niekam nepakenkė.. Please don't wake me up..
~* Como aqua para chocolate *~
" esu prostitutė, motina, žmona, dievybė. Esu tai, ką žmonės vadina gyvenimu, nors tu vadini mirtimi. Esu tai, ką žmonės vadina įstatymu, nors tu vadini nusikaltimu. Esu tai, ko tu ieškai ir ką randi. Esu tai, ką išbarstei, ir gabalėliai kuriuos dabar renki..."Pati keisčiausia būtybė pasaulyje..
Taip norisi, kad kiekviena diena atneštų ką nors naujo, nepatirto.. Tai taip sunku.. kartais iš tų didelių ieškojimų pasiklysti savyje ir nebeturi kur dingt. Tenka sėdėti ramiai sau ir nieko nedaryti. Įkalinta savyje.. Che..
Taip ir būna, kad iš to didelio neturėjimo ką veikt pradedi pykt. Pykt ant daiktų, gyvūnų, žmonių.. savęs.. Juk būna, kai norisi, na tiesiog baisingai norisi kam nors užvožti atbula ranka, kad lėktų tiesiai į sieną.. Nebūna? Na, matyt aš labai žiauri.. Pabaisa...
Neretai, tokiomis pykčio akimirkomis, man po ranka pasitaiko Jis.. Pats pikčiausias iš piktų. Bet ant manęs jis pykt nemoka, o gal tiesiog negali.. Tiesiog nenori ir tiek. Visais įmanomais būdais, bando išsisukti nuo barnių.. Aš jį ir taip, ir kitaip puolu, o jis nelenda į konfliktus ir viskas.. Čia matyt meilė kalta..
Kokia gi keista toji meilė. Kaip griaustinis iš giedro dangaus ji aplanko. Ji smogia iš pasalų ir pribaigia. Daugelis bando jai priešintis, bijo, stengiasi nepasiduoti.. O aš pasiduodu. Ji net neatėjo iš niekur. Rodos ji tupi manyje jau nuo gimimo ir drąsko širdį. O ji kraujuoja. Plūsta bordiniais purslais ir niekaip to kraujavimo nesustabdysi.. Aš jai nesipriešinau. Tiesiog visada ieškojau to, kam ją padovanoti. Tą meilę, kurią turiu. Ir jis pagaliau atsirado. Po ilgo ilgo ieškojimų ir neieškojimų ciklo.. Meilė.. Ji visaip kaip stengiasi, kad tik du žmonės būtų kartu. Keista.. Bet bent jau aš tikrai nesu iš tų žmonių, kurie galėtų egzistuoti po vieną. Jaučiu nesveiką būtinybę turėti tą antrą šalia. O jau kai jis yra, tai negaliu iš akiračio paleisti, kad ir kaip kartais norisi užvožt :))
You are always on my mind...
You are always on my mind... ..
Aš priklausoma nuo jo, lygiai taip, kaip jis priklausomas nuo manęs. Noriu kartais pabėgti, tik tam, kad galėčiau grįžti ir pasakyti, jog pasiilgau.. Tokia jau toji meilė.. Nenuspėjama..
Taip ir gyvenam.. įprastai.. Bet jokiu būdu ne paprastai..
Subscribe to:
Posts (Atom)