~* Kalbėjom *~

Today on Cherry Moods FM..


Kartą susėdom su žmonėm ir kalbėjom. Kalbėjom apie viską kaip priklauso, nuo smulkmenų, prieidami prie rimtesnių klausimų, galiausiai - globalių problemų..

Kalbėjom ilgai, o kartais ir trumpai, truputį juokėmės, paskui pykom, nusivylėm ir buvom sumišę.. Galiausiai atėjo apmaudas ir bejėgiškumas.

Šiaip nemėgstu tokių "gyvybiškai svarbių klausimų" nagrinėjimo, tačiau kitą vertus, kam gi skirti tokie dalykai kaip blogai, jei ne pasidievagojimui apie viską..

Saulė už lango kelia ūpą ir blizgina akis, jos atrodo gyvesnės, tačiau mane kankina viena mintis, kuri kankina jau seniai, tačiau pastaruoju metu itin skaudžiai - kur mes einame? Kur eina tas pasaulis, kuriame mes gyvename? Ir ar ilgai mes čia dar gyvensime..? Žmonės dergia (norėjau panaudoti mažiau taktišką žodį) visur kur tik mato, nesuvokdami, jog tai ne tik kaimyno, bet ir jo paties kiemas.. Dergia taip, tarsi mąstytų "aha, prisi*ikau čia, dabar eisiu kitur".. Tarsi nesuvokdami, jog tas "kitur" nelabai egzistuoja.. Na taip, yra dykumos ir plynės, miškai, į kuriuos žmogus dar neįžengė, bet nelabai jos ir įžengiamos.. O kur toliau? Sugadinsime šią planetą ir kraustysimės kitur? Visi bandymai, atominės bombos, elektrinės, teršalai, laisvai bėgantys į upes ir ežerus.. Nuo tada kai žmogus "įsėdo į šią mašiną" pasileido lėkti taip, kad nebežino kaip sustoti.. Visi dideji pasaulio vyrai, magnatai, oligarchai ir kaip dar ten juos bepavadinus sėdi ir šypsosi, pasakoja, kaip stengiasi ir daro viską, ką reikia daryti, kad būtų gerai, televizijos ir įvairios kompanijos skelbia akcijas, renkame lėšas, tvarkome šiukšlynus, darome koncertus, rūšiuojame ir perdirbame atliekas.. O kažkur sau ramiai, daugiau nei 11 tūkst. kubinių metrų radioaktyvaus vandens bėga į vandenyną. Kito pasirinkimo nėra, sako JIE. JIE sėdi, ir linksi galvomis, aiškindami, kad tame nieko blogo nėra. JIE prisiekinėja, kad TAI niekaip nepaveiks vandenyno ekosistemos. o AŠ klausiu, ar tai, kad jie įsikūrę šalia vandenyno, duoda jiems teisę naudotis juo kaip tualetu, nuleisti ten nereikalingas atliekas? Nuo kada mūsų planeta yra suskirstyta plotais, kur gyvenu, ten ir mano. Jei aš šalia Baltijos jūros, tai ji mano? Jei kažkas šalia Karpatų kalnų, tai jie jo ir galima daryti ką tik nori? Ką galvoja tie JIE, stebėdami tokią situaciją ir tylėdami? Nežinau kaip kitiems, bet man tai yra vienas didžiausių siaubų kokie gali nutikti. Tai nėra normalu ir niekada nebus. Nėra normalu savo vaikus maitinti nuodais, nėra normalu nuodais misti pačiam. Nėra normalu taip išeikvoti žemę, kad ji norėtų tavimi atsikratyti.. Audros, cunamiai, žemės drebėjimai.. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Žemė pavargo, ji nebegali išlaikyti to, kaip yra išnaudojama, niekas tiek neišlaikytų.. Ir kokių dar įrodymų reikia? Ko reikia, kad pasaulis pagaliau atsikvošėtų ir sustotų? Nustotų bent akimirkai gręžti, siurbti, skaldyti, griauti.. Sustotų teršti, nuodyti ir naikinti. Taip toli nuėjom, taip ištobulėjom, jog nebesuprantam, kad toliau kur eiti tikriausiai ir nėra. Toliau yra tik praraja, nuo kurios anksčiau ar vėliau mes nulėksime, nes pagreitis toks didelis, jog daugiau nebeįmanoma tikriausiai. Nereikia filmų apie pasaulių karus, apie paskutines dienas, apie ateivius. Tai mes esame tie "ateiviai", kurie pamažu baigiame save suėsti...

Taip, aš suprantu puikiai, kad mes esame tik maža kruopelytė didžiulėje lėkštėje košės. Ne aš ir ne mano kaimynas valdo pasaulį. Jį valdo pinigai, korporacijos, oligarchai. Viskas dėl valdžios, dėl pinigų, dėl galios.. Viskas yra smulkmenos, palyginus su milijonais. Atominės jėgainės ir milžiniški grąžtai nesustos gręžę vien dėl to, jog man, tau ar kažkam šalia širdį skauda, dėl mirštančių medžių, gyvūnų. Svarbu valdyti, svarbu turėti, o po JŲ - kad ir tvanas.. Bet nejau yra geriau viską suvokiant sėdėti ir laukti kas bus, nei nors šiek tiek prisidėti ir nors kažkiek padėti viską pakeisti? Patarlės byloja - lašas po lašo ir akmenį pratašo; didingiausios kelionės prasideda nuo mažiausio žingsnelio. Reikia stengtis, reikia bandyti, reikia judėti į priekį, nes abejingumas neduos jokios išeities, tik pražūtį. Aš noriu tikėti, kad bent mano aplinkos žmonės stengiasi daryti taip, kad būtų geriau gyventi ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Geriau pagalvojus tikrai nėra sunku sumažinti savo poreikius, žmogui tiek daug tikrai nereikia, kiek jis natūraliai įpratęs turėti. Tikrai galima gyventi naudojant mažiau chemikalų, valgyti maistą, kuriame mažiau dažų ir modifikuotų produktų, automobilį naudoti rečiau, nei tai darome kasdien, pagaliau įsigyti dviratį.. Mažiau šiukšlių, mažiau dūmų, mažiau beprasmybės naudojant daiktus kurių mums tikrai nereikia.. Juk anksčiau ar vėliau, jei sumažės paklausa tai sumažės ir pasiūla.. Ir jei pakelsi gatvėje besimėtančią šiukšlę, tai nebūtinai praeivis pagalvos, kad tu nenormalus, o kitą kartą prieš numesdamas popieriuką susimąstys..

Apie tai, kad pasaulis vis labiau ima mane erzinti, jau seniai žinojau, ir kad žmonės darosi vis mažiau malonūs ne tik akiai, bet ir širdžiai.. Sunerimstu, karts nuo karto suprasdama, jog pasirinkimo neturiu - aš pati tai rūšiai priklausau. Tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad ne tik aš, bet ir mano aplinkos žmonės bent kažkokia dalelyte stengiasi elgtis taip, kad nebūtų gėda pačiam prieš save.. Čia mūsų žemė, ir niekas be mūsų pačių ja nepasirūpins..