Today on Cherry Moods FM..
Tas nesuvokiamas, aštrus, gilus, nesulaikomas jausmas..
toks lengvas, kaip šilkaverpio gija,
toks saldus, kaip šviežias nektaras,
toks gaivus, kaip pirmas kraujo lašas.
Nori?
Paimk, Suspausk, Pajusk, Išgerk!
Jis gilus, kaip mėlynas dangus,
artimas, kaip karštas kūnas,
trokštamas, kaip pirmas prakaito lašas.
Paimti, Suspausti, Įsilieti, Pajausti!
Tu juodas, kaip juodžiausios mintys,
lygus, kaip jauno ėriuko kailis,
geidžiamas, kaip slapčiausios svajonės.
Kai galvoji, ar trokšti?
Kai jauti, ar kankinies?
Kai priartėsi, ar susilaikysi?
NELAUK! IMK! ĮKĄSK! IŠGERK!
..iki dugno..
Tyloje. Begalybėje. Manyje. Tamsoje. Atvirai.
Uždrausta. Nuodėminga. Aš. Tavo.
..jauti?
Kai turėsi, ar dar reikės?...
~* Kalbėjom *~
Today on Cherry Moods FM..
Kartą susėdom su žmonėm ir kalbėjom. Kalbėjom apie viską kaip priklauso, nuo smulkmenų, prieidami prie rimtesnių klausimų, galiausiai - globalių problemų..
Kalbėjom ilgai, o kartais ir trumpai, truputį juokėmės, paskui pykom, nusivylėm ir buvom sumišę.. Galiausiai atėjo apmaudas ir bejėgiškumas.
Šiaip nemėgstu tokių "gyvybiškai svarbių klausimų" nagrinėjimo, tačiau kitą vertus, kam gi skirti tokie dalykai kaip blogai, jei ne pasidievagojimui apie viską..
Saulė už lango kelia ūpą ir blizgina akis, jos atrodo gyvesnės, tačiau mane kankina viena mintis, kuri kankina jau seniai, tačiau pastaruoju metu itin skaudžiai - kur mes einame? Kur eina tas pasaulis, kuriame mes gyvename? Ir ar ilgai mes čia dar gyvensime..? Žmonės dergia (norėjau panaudoti mažiau taktišką žodį) visur kur tik mato, nesuvokdami, jog tai ne tik kaimyno, bet ir jo paties kiemas.. Dergia taip, tarsi mąstytų "aha, prisi*ikau čia, dabar eisiu kitur".. Tarsi nesuvokdami, jog tas "kitur" nelabai egzistuoja.. Na taip, yra dykumos ir plynės, miškai, į kuriuos žmogus dar neįžengė, bet nelabai jos ir įžengiamos.. O kur toliau? Sugadinsime šią planetą ir kraustysimės kitur? Visi bandymai, atominės bombos, elektrinės, teršalai, laisvai bėgantys į upes ir ežerus.. Nuo tada kai žmogus "įsėdo į šią mašiną" pasileido lėkti taip, kad nebežino kaip sustoti.. Visi dideji pasaulio vyrai, magnatai, oligarchai ir kaip dar ten juos bepavadinus sėdi ir šypsosi, pasakoja, kaip stengiasi ir daro viską, ką reikia daryti, kad būtų gerai, televizijos ir įvairios kompanijos skelbia akcijas, renkame lėšas, tvarkome šiukšlynus, darome koncertus, rūšiuojame ir perdirbame atliekas.. O kažkur sau ramiai, daugiau nei 11 tūkst. kubinių metrų radioaktyvaus vandens bėga į vandenyną. Kito pasirinkimo nėra, sako JIE. JIE sėdi, ir linksi galvomis, aiškindami, kad tame nieko blogo nėra. JIE prisiekinėja, kad TAI niekaip nepaveiks vandenyno ekosistemos. o AŠ klausiu, ar tai, kad jie įsikūrę šalia vandenyno, duoda jiems teisę naudotis juo kaip tualetu, nuleisti ten nereikalingas atliekas? Nuo kada mūsų planeta yra suskirstyta plotais, kur gyvenu, ten ir mano. Jei aš šalia Baltijos jūros, tai ji mano? Jei kažkas šalia Karpatų kalnų, tai jie jo ir galima daryti ką tik nori? Ką galvoja tie JIE, stebėdami tokią situaciją ir tylėdami? Nežinau kaip kitiems, bet man tai yra vienas didžiausių siaubų kokie gali nutikti. Tai nėra normalu ir niekada nebus. Nėra normalu savo vaikus maitinti nuodais, nėra normalu nuodais misti pačiam. Nėra normalu taip išeikvoti žemę, kad ji norėtų tavimi atsikratyti.. Audros, cunamiai, žemės drebėjimai.. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Žemė pavargo, ji nebegali išlaikyti to, kaip yra išnaudojama, niekas tiek neišlaikytų.. Ir kokių dar įrodymų reikia? Ko reikia, kad pasaulis pagaliau atsikvošėtų ir sustotų? Nustotų bent akimirkai gręžti, siurbti, skaldyti, griauti.. Sustotų teršti, nuodyti ir naikinti. Taip toli nuėjom, taip ištobulėjom, jog nebesuprantam, kad toliau kur eiti tikriausiai ir nėra. Toliau yra tik praraja, nuo kurios anksčiau ar vėliau mes nulėksime, nes pagreitis toks didelis, jog daugiau nebeįmanoma tikriausiai. Nereikia filmų apie pasaulių karus, apie paskutines dienas, apie ateivius. Tai mes esame tie "ateiviai", kurie pamažu baigiame save suėsti...
Taip, aš suprantu puikiai, kad mes esame tik maža kruopelytė didžiulėje lėkštėje košės. Ne aš ir ne mano kaimynas valdo pasaulį. Jį valdo pinigai, korporacijos, oligarchai. Viskas dėl valdžios, dėl pinigų, dėl galios.. Viskas yra smulkmenos, palyginus su milijonais. Atominės jėgainės ir milžiniški grąžtai nesustos gręžę vien dėl to, jog man, tau ar kažkam šalia širdį skauda, dėl mirštančių medžių, gyvūnų. Svarbu valdyti, svarbu turėti, o po JŲ - kad ir tvanas.. Bet nejau yra geriau viską suvokiant sėdėti ir laukti kas bus, nei nors šiek tiek prisidėti ir nors kažkiek padėti viską pakeisti? Patarlės byloja - lašas po lašo ir akmenį pratašo; didingiausios kelionės prasideda nuo mažiausio žingsnelio. Reikia stengtis, reikia bandyti, reikia judėti į priekį, nes abejingumas neduos jokios išeities, tik pražūtį. Aš noriu tikėti, kad bent mano aplinkos žmonės stengiasi daryti taip, kad būtų geriau gyventi ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Geriau pagalvojus tikrai nėra sunku sumažinti savo poreikius, žmogui tiek daug tikrai nereikia, kiek jis natūraliai įpratęs turėti. Tikrai galima gyventi naudojant mažiau chemikalų, valgyti maistą, kuriame mažiau dažų ir modifikuotų produktų, automobilį naudoti rečiau, nei tai darome kasdien, pagaliau įsigyti dviratį.. Mažiau šiukšlių, mažiau dūmų, mažiau beprasmybės naudojant daiktus kurių mums tikrai nereikia.. Juk anksčiau ar vėliau, jei sumažės paklausa tai sumažės ir pasiūla.. Ir jei pakelsi gatvėje besimėtančią šiukšlę, tai nebūtinai praeivis pagalvos, kad tu nenormalus, o kitą kartą prieš numesdamas popieriuką susimąstys..
Apie tai, kad pasaulis vis labiau ima mane erzinti, jau seniai žinojau, ir kad žmonės darosi vis mažiau malonūs ne tik akiai, bet ir širdžiai.. Sunerimstu, karts nuo karto suprasdama, jog pasirinkimo neturiu - aš pati tai rūšiai priklausau. Tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad ne tik aš, bet ir mano aplinkos žmonės bent kažkokia dalelyte stengiasi elgtis taip, kad nebūtų gėda pačiam prieš save.. Čia mūsų žemė, ir niekas be mūsų pačių ja nepasirūpins..
Kartą susėdom su žmonėm ir kalbėjom. Kalbėjom apie viską kaip priklauso, nuo smulkmenų, prieidami prie rimtesnių klausimų, galiausiai - globalių problemų..
Kalbėjom ilgai, o kartais ir trumpai, truputį juokėmės, paskui pykom, nusivylėm ir buvom sumišę.. Galiausiai atėjo apmaudas ir bejėgiškumas.
Šiaip nemėgstu tokių "gyvybiškai svarbių klausimų" nagrinėjimo, tačiau kitą vertus, kam gi skirti tokie dalykai kaip blogai, jei ne pasidievagojimui apie viską..
Saulė už lango kelia ūpą ir blizgina akis, jos atrodo gyvesnės, tačiau mane kankina viena mintis, kuri kankina jau seniai, tačiau pastaruoju metu itin skaudžiai - kur mes einame? Kur eina tas pasaulis, kuriame mes gyvename? Ir ar ilgai mes čia dar gyvensime..? Žmonės dergia (norėjau panaudoti mažiau taktišką žodį) visur kur tik mato, nesuvokdami, jog tai ne tik kaimyno, bet ir jo paties kiemas.. Dergia taip, tarsi mąstytų "aha, prisi*ikau čia, dabar eisiu kitur".. Tarsi nesuvokdami, jog tas "kitur" nelabai egzistuoja.. Na taip, yra dykumos ir plynės, miškai, į kuriuos žmogus dar neįžengė, bet nelabai jos ir įžengiamos.. O kur toliau? Sugadinsime šią planetą ir kraustysimės kitur? Visi bandymai, atominės bombos, elektrinės, teršalai, laisvai bėgantys į upes ir ežerus.. Nuo tada kai žmogus "įsėdo į šią mašiną" pasileido lėkti taip, kad nebežino kaip sustoti.. Visi dideji pasaulio vyrai, magnatai, oligarchai ir kaip dar ten juos bepavadinus sėdi ir šypsosi, pasakoja, kaip stengiasi ir daro viską, ką reikia daryti, kad būtų gerai, televizijos ir įvairios kompanijos skelbia akcijas, renkame lėšas, tvarkome šiukšlynus, darome koncertus, rūšiuojame ir perdirbame atliekas.. O kažkur sau ramiai, daugiau nei 11 tūkst. kubinių metrų radioaktyvaus vandens bėga į vandenyną. Kito pasirinkimo nėra, sako JIE. JIE sėdi, ir linksi galvomis, aiškindami, kad tame nieko blogo nėra. JIE prisiekinėja, kad TAI niekaip nepaveiks vandenyno ekosistemos. o AŠ klausiu, ar tai, kad jie įsikūrę šalia vandenyno, duoda jiems teisę naudotis juo kaip tualetu, nuleisti ten nereikalingas atliekas? Nuo kada mūsų planeta yra suskirstyta plotais, kur gyvenu, ten ir mano. Jei aš šalia Baltijos jūros, tai ji mano? Jei kažkas šalia Karpatų kalnų, tai jie jo ir galima daryti ką tik nori? Ką galvoja tie JIE, stebėdami tokią situaciją ir tylėdami? Nežinau kaip kitiems, bet man tai yra vienas didžiausių siaubų kokie gali nutikti. Tai nėra normalu ir niekada nebus. Nėra normalu savo vaikus maitinti nuodais, nėra normalu nuodais misti pačiam. Nėra normalu taip išeikvoti žemę, kad ji norėtų tavimi atsikratyti.. Audros, cunamiai, žemės drebėjimai.. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Žemė pavargo, ji nebegali išlaikyti to, kaip yra išnaudojama, niekas tiek neišlaikytų.. Ir kokių dar įrodymų reikia? Ko reikia, kad pasaulis pagaliau atsikvošėtų ir sustotų? Nustotų bent akimirkai gręžti, siurbti, skaldyti, griauti.. Sustotų teršti, nuodyti ir naikinti. Taip toli nuėjom, taip ištobulėjom, jog nebesuprantam, kad toliau kur eiti tikriausiai ir nėra. Toliau yra tik praraja, nuo kurios anksčiau ar vėliau mes nulėksime, nes pagreitis toks didelis, jog daugiau nebeįmanoma tikriausiai. Nereikia filmų apie pasaulių karus, apie paskutines dienas, apie ateivius. Tai mes esame tie "ateiviai", kurie pamažu baigiame save suėsti...
Taip, aš suprantu puikiai, kad mes esame tik maža kruopelytė didžiulėje lėkštėje košės. Ne aš ir ne mano kaimynas valdo pasaulį. Jį valdo pinigai, korporacijos, oligarchai. Viskas dėl valdžios, dėl pinigų, dėl galios.. Viskas yra smulkmenos, palyginus su milijonais. Atominės jėgainės ir milžiniški grąžtai nesustos gręžę vien dėl to, jog man, tau ar kažkam šalia širdį skauda, dėl mirštančių medžių, gyvūnų. Svarbu valdyti, svarbu turėti, o po JŲ - kad ir tvanas.. Bet nejau yra geriau viską suvokiant sėdėti ir laukti kas bus, nei nors šiek tiek prisidėti ir nors kažkiek padėti viską pakeisti? Patarlės byloja - lašas po lašo ir akmenį pratašo; didingiausios kelionės prasideda nuo mažiausio žingsnelio. Reikia stengtis, reikia bandyti, reikia judėti į priekį, nes abejingumas neduos jokios išeities, tik pražūtį. Aš noriu tikėti, kad bent mano aplinkos žmonės stengiasi daryti taip, kad būtų geriau gyventi ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Geriau pagalvojus tikrai nėra sunku sumažinti savo poreikius, žmogui tiek daug tikrai nereikia, kiek jis natūraliai įpratęs turėti. Tikrai galima gyventi naudojant mažiau chemikalų, valgyti maistą, kuriame mažiau dažų ir modifikuotų produktų, automobilį naudoti rečiau, nei tai darome kasdien, pagaliau įsigyti dviratį.. Mažiau šiukšlių, mažiau dūmų, mažiau beprasmybės naudojant daiktus kurių mums tikrai nereikia.. Juk anksčiau ar vėliau, jei sumažės paklausa tai sumažės ir pasiūla.. Ir jei pakelsi gatvėje besimėtančią šiukšlę, tai nebūtinai praeivis pagalvos, kad tu nenormalus, o kitą kartą prieš numesdamas popieriuką susimąstys..
Apie tai, kad pasaulis vis labiau ima mane erzinti, jau seniai žinojau, ir kad žmonės darosi vis mažiau malonūs ne tik akiai, bet ir širdžiai.. Sunerimstu, karts nuo karto suprasdama, jog pasirinkimo neturiu - aš pati tai rūšiai priklausau. Tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad ne tik aš, bet ir mano aplinkos žmonės bent kažkokia dalelyte stengiasi elgtis taip, kad nebūtų gėda pačiam prieš save.. Čia mūsų žemė, ir niekas be mūsų pačių ja nepasirūpins..
* I know I'm kinda fucked..*
Kalbėti apie tai ką jauti dažniausiai yra labai sunku, ypač, kai jautiesi pastoviai stebimas.. Žmonės skaito, interpretuoja, priskiria sau net gi pačius kvailiausius pamąstymus ir tuomet ima kaltinti nebūtais dalykais.. Sick bastrads, get a life!
Yra nenormalu bandyti išsakyti tai ką galvoji, kai bijai pasakyti kažką neteisingai, negerai. Todėl dažniausiai ir nutyliu. Apie viską. Esminis dalykas yra tai, kad kartais ir pati sau atrodau nelabai logiška.. Vieną akimirką viskas puiku, o kitą, jau esu susipykusi su visais aplinkiniais ir su savimi pačia. Kartais norisi ramiai sėdėti ir žiūrėti pro langą, o kartais norisi rėkti ir lėkti. Pabūti vienai, o kai supranti, jog esi viena, beviltiškai kažko ieškoti..
Anyone..
Norėti, trokšti, geisti, jausti, užsimiršti.. Matyt natūraliai suveikia laukiniai instinktai, imi ieškoti kažko, kas yra draudžiama. Kuo labiau ne tavo, tuo labiau nori.. Tarsi plėšrūnas - kesniesi, tykai, lauki.. Jei sulauki, gundai ir mėgaujiesi, jei nesulauki - kankiniesi.. Reikia kažkokio šalto vandens šliūksnio veidan, kad atsipeikėt, tačiau dažniausiai jo nesulauki. O taip norisi išmokt valdyt save, savo emocijas. Norisi atsistot priešais save ir gerai supurtyt, kad pagaliau atsipeikėtum, kvaila marionete..
Pasaulis nėra toks jau blogas, nėra toks jau tamsus.. Jis tobulai paprastas, sukurtas paprastiems žmonėms. Kaip kokia puzzle dėlionė, su itin dideliais gabalėliais ir labai nesudėtingais piešiniais. Kiekvienas mūsų galime jį dėliotis, kaip kam patinka. Ramiai ir neskubėdami, apgalvodami kiekvieną ėjimą.
Bet ar apgalvojame savo ėjimus? Ar renkamės kur dėti kurią detalę? Gal jos tiesiog automatiškai gulasi į savo vietas..
Aš viską puikiai suprantu, ir tuos klausimus dažniausiai rikiuoju kaip nediskutuotinus, tiesiog garsiai išsakytas mintis, nereikalaujančias atsakymo.. Man nereikia visko lėtai ir išsamiai aiškinti, aš jau nebe maža, bet kai kuriems žmonėms kažkodėl atrodo kitaip. Jiems atrodo, kad su manim galima kaip su lėle žaisti. Lankstyti kojas ir rankas, sukinėti galvą. Taip sėkmingai ir žaidžia sau daug negalvodami, nes.. aš leidžiu.. Padėlioja dalį dėlionės, po to ją išardo, nes atrodo, kad per greit ją sudės.. Užburtas žaidimas.
Žmonės ima lėlę ir žaidžia su ja, nors jiems jos jiems visiškai nereikia. O lėlei reikia, ji tam ir sukurta, kad ja naudotųsi, su ja žaistų.. O jie liečia ją, sulenkia kojas, rankas, pasuka galvą, pasodina, pastato, nusuka nuo savęs ir tikisi, kad nueis. O ji tik lėlė, ji nueiti negali, negali ir atsisukti.. Taip ir stovi, be prasmės, niekam nereikalinga..
Lėlės irgi nori jaustis reikalingos. Ypač jos mėgsta prisirišti prie žmonių. Joms patinka turėti savo šeimininką. Ir jos taip pat nori, kad jas mylėtų ir...nepamirštų.
Juk negali visi būti kaip maži vaikai, kurie pažaidžia ir numeta.. Kai suauga, jie dažnai atsimena savo senus žaislus, tada susimąsto, kur jie dingo, kur paliko, pametė ar iškeitė į ką nors kito.. Bet jų neberanda.
Ir taip su daugeliu dalykų. Juk tiek daug gyvenime pameti, o paskui netyčia prisimeni ir maudžia kažkur širdy.. Taip norisi tai susigrąžinti, bet nėra kaip, o pakaitalo nerandi.
Yra žmonių, kurie sako, kad turėčiau jų nekęsti už tai, kad su manim žaidžia, bet tai būtų per gerai.. Per gerai, žinoti, kad gauna ko nusipelnę ir jaučiasi išganyti. Ne ne.. Aš negaliu nekęsti, aš geriau tyliai tyliai mylėsiu. Nieko nesakysiu. Ne, aš taip nesielgiu ir veidmainiauti negaliu. Yra kaip yra.. I know I'm kinda fucked... I got taste for guns, whiskey and pills...
Ten kažkur toli toli, giliai spintoje, po visai rūbais ir krepšiais, dėžėse ramiai guli suguldytos senos lėlės. Jos miega įsuptos į šilkinius patalus ir sapnuoja gražius sapnus.. O viena lėlė, dailia rožine suknele, su didelėmis žydromis akimis, guli lauke, purvo baloje.. Lija.. Paimtum, pažaistum su ja...
What's been said is done... I'll kill anyone for you...
Yra nenormalu bandyti išsakyti tai ką galvoji, kai bijai pasakyti kažką neteisingai, negerai. Todėl dažniausiai ir nutyliu. Apie viską. Esminis dalykas yra tai, kad kartais ir pati sau atrodau nelabai logiška.. Vieną akimirką viskas puiku, o kitą, jau esu susipykusi su visais aplinkiniais ir su savimi pačia. Kartais norisi ramiai sėdėti ir žiūrėti pro langą, o kartais norisi rėkti ir lėkti. Pabūti vienai, o kai supranti, jog esi viena, beviltiškai kažko ieškoti..
Anyone..
Norėti, trokšti, geisti, jausti, užsimiršti.. Matyt natūraliai suveikia laukiniai instinktai, imi ieškoti kažko, kas yra draudžiama. Kuo labiau ne tavo, tuo labiau nori.. Tarsi plėšrūnas - kesniesi, tykai, lauki.. Jei sulauki, gundai ir mėgaujiesi, jei nesulauki - kankiniesi.. Reikia kažkokio šalto vandens šliūksnio veidan, kad atsipeikėt, tačiau dažniausiai jo nesulauki. O taip norisi išmokt valdyt save, savo emocijas. Norisi atsistot priešais save ir gerai supurtyt, kad pagaliau atsipeikėtum, kvaila marionete..
Pasaulis nėra toks jau blogas, nėra toks jau tamsus.. Jis tobulai paprastas, sukurtas paprastiems žmonėms. Kaip kokia puzzle dėlionė, su itin dideliais gabalėliais ir labai nesudėtingais piešiniais. Kiekvienas mūsų galime jį dėliotis, kaip kam patinka. Ramiai ir neskubėdami, apgalvodami kiekvieną ėjimą.
Bet ar apgalvojame savo ėjimus? Ar renkamės kur dėti kurią detalę? Gal jos tiesiog automatiškai gulasi į savo vietas..
Aš viską puikiai suprantu, ir tuos klausimus dažniausiai rikiuoju kaip nediskutuotinus, tiesiog garsiai išsakytas mintis, nereikalaujančias atsakymo.. Man nereikia visko lėtai ir išsamiai aiškinti, aš jau nebe maža, bet kai kuriems žmonėms kažkodėl atrodo kitaip. Jiems atrodo, kad su manim galima kaip su lėle žaisti. Lankstyti kojas ir rankas, sukinėti galvą. Taip sėkmingai ir žaidžia sau daug negalvodami, nes.. aš leidžiu.. Padėlioja dalį dėlionės, po to ją išardo, nes atrodo, kad per greit ją sudės.. Užburtas žaidimas.
Žmonės ima lėlę ir žaidžia su ja, nors jiems jos jiems visiškai nereikia. O lėlei reikia, ji tam ir sukurta, kad ja naudotųsi, su ja žaistų.. O jie liečia ją, sulenkia kojas, rankas, pasuka galvą, pasodina, pastato, nusuka nuo savęs ir tikisi, kad nueis. O ji tik lėlė, ji nueiti negali, negali ir atsisukti.. Taip ir stovi, be prasmės, niekam nereikalinga..
Lėlės irgi nori jaustis reikalingos. Ypač jos mėgsta prisirišti prie žmonių. Joms patinka turėti savo šeimininką. Ir jos taip pat nori, kad jas mylėtų ir...nepamirštų.
Juk negali visi būti kaip maži vaikai, kurie pažaidžia ir numeta.. Kai suauga, jie dažnai atsimena savo senus žaislus, tada susimąsto, kur jie dingo, kur paliko, pametė ar iškeitė į ką nors kito.. Bet jų neberanda.
Ir taip su daugeliu dalykų. Juk tiek daug gyvenime pameti, o paskui netyčia prisimeni ir maudžia kažkur širdy.. Taip norisi tai susigrąžinti, bet nėra kaip, o pakaitalo nerandi.
Yra žmonių, kurie sako, kad turėčiau jų nekęsti už tai, kad su manim žaidžia, bet tai būtų per gerai.. Per gerai, žinoti, kad gauna ko nusipelnę ir jaučiasi išganyti. Ne ne.. Aš negaliu nekęsti, aš geriau tyliai tyliai mylėsiu. Nieko nesakysiu. Ne, aš taip nesielgiu ir veidmainiauti negaliu. Yra kaip yra.. I know I'm kinda fucked... I got taste for guns, whiskey and pills...
Ten kažkur toli toli, giliai spintoje, po visai rūbais ir krepšiais, dėžėse ramiai guli suguldytos senos lėlės. Jos miega įsuptos į šilkinius patalus ir sapnuoja gražius sapnus.. O viena lėlė, dailia rožine suknele, su didelėmis žydromis akimis, guli lauke, purvo baloje.. Lija.. Paimtum, pažaistum su ja...
What's been said is done... I'll kill anyone for you...
~* Your pain is my pleasure *~
Viską ką darai, reikia daryti iš širdies, nes kitaip tas darbas netenka prasmės nei klientui, nei tau pačiam. Reikia stengtis ir atsiduoti, nes ką įdedi, tą ir gauni..
[Vėl mintys šokinėja. Bandau jas sugaudyt ir suguldyt gražiai ant popieriaus, kad nebūtų tokio chaoso.. Apie ką aš?]
Apie tai, kad darbas žmogų puošia. Netgi tada, kai to darbo nedaug, kai jis išskirtinis ir sudėtingas. Kai viskas aplink sudėtinga ir vyksta ne taip kaip nori, reikia mėgautis ir stengtis. Aš stengiuosi, netgi labai. Galbūt esu panaši į palaidą balą, kaip sako žmonės, ir dažnai elgiuosi keistai ir neprognozuojamai, bet savo darbą aš myliu. Į jį sudedu viską, ką moku ir galiu, visą širdį atiduodu. Ir tikriausiai nieko nėra smagiau, kaip užmokesčio priedui gauti didelę kliento šypseną ir švytinčias akis - Tai yra TAI ko aš norėjau..
Sako, kad skauda.. Nesutinku. Aš sakau, kad pirmomis akimirkomis nemalonu, o vėliau netgi smagu. Kiekvienas naujas potyris yra stebuklingas ir nepakartojamas, jaudinantis.. Galbūt tiesa, kad kas per daug, tas nesveika, tačiau kur yra ta riba "per daug"? Čia spręsti kiekvienam už save. Man kol kas nieko nėra per daug. Bent jau mano atveju, kalbant apie savęs "žymėjimą", apie saviraišką. Dievinu žmones, kurie ateina gal ir ne visai žinodami, ko nori, tačiau tvirtai įsitikinę savo teisumu. keistuolius, kurie jaučia, kad jie kitokie nei ta pilka praeivių masė lėtai šliaužianti šaligatviais. Svarbiausia yra jausti, o visa kita ateis savaime, pamažu, tyrinėjant ir ieškant, renkantis, tariantis ar netgi sapnuojant. My game - My rules! Kiekvienas savo gyvenimą dėliojam taip, kaip mums atrodo teisinga ir nereikia klausytis bjaurių, pavydžių šnabždesių.. Ne ne, įsiklausyti į patarimus verta, tačiau visų jų išgirsti tikrai nebūtina. Carpe diem! - kaip pasakytų Horacijus, o tie, kas bijo, lai gailisi. Geriau gailėtis, ką padarei, nei to, kad neišdrįsai.. Galiu dar kartą drąsiai pasakyti - AŠ MYLIU SAVO DARBĄ. Mano darbas taip pat mane myli. Už mano darbą mane myli kiti.
O Jūs ar galite tuo pasigirti?
[Vėl mintys šokinėja. Bandau jas sugaudyt ir suguldyt gražiai ant popieriaus, kad nebūtų tokio chaoso.. Apie ką aš?]
Apie tai, kad darbas žmogų puošia. Netgi tada, kai to darbo nedaug, kai jis išskirtinis ir sudėtingas. Kai viskas aplink sudėtinga ir vyksta ne taip kaip nori, reikia mėgautis ir stengtis. Aš stengiuosi, netgi labai. Galbūt esu panaši į palaidą balą, kaip sako žmonės, ir dažnai elgiuosi keistai ir neprognozuojamai, bet savo darbą aš myliu. Į jį sudedu viską, ką moku ir galiu, visą širdį atiduodu. Ir tikriausiai nieko nėra smagiau, kaip užmokesčio priedui gauti didelę kliento šypseną ir švytinčias akis - Tai yra TAI ko aš norėjau..
Sako, kad skauda.. Nesutinku. Aš sakau, kad pirmomis akimirkomis nemalonu, o vėliau netgi smagu. Kiekvienas naujas potyris yra stebuklingas ir nepakartojamas, jaudinantis.. Galbūt tiesa, kad kas per daug, tas nesveika, tačiau kur yra ta riba "per daug"? Čia spręsti kiekvienam už save. Man kol kas nieko nėra per daug. Bent jau mano atveju, kalbant apie savęs "žymėjimą", apie saviraišką. Dievinu žmones, kurie ateina gal ir ne visai žinodami, ko nori, tačiau tvirtai įsitikinę savo teisumu. keistuolius, kurie jaučia, kad jie kitokie nei ta pilka praeivių masė lėtai šliaužianti šaligatviais. Svarbiausia yra jausti, o visa kita ateis savaime, pamažu, tyrinėjant ir ieškant, renkantis, tariantis ar netgi sapnuojant. My game - My rules! Kiekvienas savo gyvenimą dėliojam taip, kaip mums atrodo teisinga ir nereikia klausytis bjaurių, pavydžių šnabždesių.. Ne ne, įsiklausyti į patarimus verta, tačiau visų jų išgirsti tikrai nebūtina. Carpe diem! - kaip pasakytų Horacijus, o tie, kas bijo, lai gailisi. Geriau gailėtis, ką padarei, nei to, kad neišdrįsai.. Galiu dar kartą drąsiai pasakyti - AŠ MYLIU SAVO DARBĄ. Mano darbas taip pat mane myli. Už mano darbą mane myli kiti.
O Jūs ar galite tuo pasigirti?
~*I blood you with all my heart*~
Keista, kai pamąstai, kad žmonės neretai yra bjauresni už betkokius gyvius pasaulyje. Net uodai ir tie malonūs, palyginus su tam tikrais individais.
Niekad nebuvau blogai nusiteikus prieš žmonija, kol nesuaugau (ar kaip tai vadinasi?!). Pamažu imi pastebėti, kad patapęs nors kiek matomesne asmenube tampi apkalbų objektu, o keisčiausia, kad toms apkalboms nėra jokio logiško paaiškinimo.
"hey, ar žinai tą Cherry? Kokia ...@$(*&%)#%&)(#_(@&#)**..."
Why? Žmogau, ar tu nors kartą su manim kalbėjai? Ar matei mane gyvai? Ar žinai, kas dedasi mano viduje ir kuom aš gyvenu? Niekada, kartoju NIEKADA nekalbėk, kol nežinai ką pasakyti, NIEKADA neužgauk kito žmogaus, jei neturi tam preteksto ir jei jau negali patylėti, tada įsitikink, kad tavęs neišgirs tie, kam nereikia išgristi. Aš nepykstu, man skaudu, kad tokios pamazgos išplaukia į paviršių ir sugadina vandenį..
...I spill my blood on you from the depths of my heart...
~***~
sakei, kad nežinai, kad nemoki.. melavai.. bet aš nepykstu..
Kai lieti mane, iš pat sielos ir kūno gelmių veržiasi ugnikalnis ir nėra kur pasidėti.. nelieka žemės po kojom ir man svaigsta galva.. švelniai murki liesdamas mano odą lūpomis ir ja bėgioja milijonai mažų boružėlų..
svaigsta galva...
tu ne mano, o aš ne tavo, bet mes vienas kito..
tu ledas,o aš ugnis.. vadinasi mes esam vanduo.. šiltas, liūliuojantis.. plūduriuoja paviršiumi mūsų išprotėjusios sielos tarsi mažoje medinėje valtelėje..
Lūpos ant lūpų ir visų kūnu priglundu prie tavęs.. jaučiu kaip virpi visas ir perimu tavo drebuliukus ir jau abu drebame.. vienodai. vienu rimtu.. kaip pavejuj siūbuojančios nendrės..
šiektiek pamokėlių..be žodžių.. nereikia tiek daug bučinių, užteks keleto.. saldžių.. žiūrėk man į akis.. susikoncentruok ties manim.. dabar jaučiu visą tave..
žiūri man į akis ir negaliu išsivaduoti nuo tų kerų.. juk aš tave turiu būti užkerėjus, o ne tu mane.. linksta keliai, sunku išlaikyt lygsvarą.. saldumas burnoje ir suvirpam kartu.. pasiklydau tavyje...
prisimenu tavo odos kvapą.. tu saldus. beprotiškai.. ir noriu, kad būtum čia. vėl..
Happy Bloody Valentine's day,
Love you all,
xo
Cherry
Niekad nebuvau blogai nusiteikus prieš žmonija, kol nesuaugau (ar kaip tai vadinasi?!). Pamažu imi pastebėti, kad patapęs nors kiek matomesne asmenube tampi apkalbų objektu, o keisčiausia, kad toms apkalboms nėra jokio logiško paaiškinimo.
"hey, ar žinai tą Cherry? Kokia ...@$(*&%)#%&)(#_(@&#)**..."
Why? Žmogau, ar tu nors kartą su manim kalbėjai? Ar matei mane gyvai? Ar žinai, kas dedasi mano viduje ir kuom aš gyvenu? Niekada, kartoju NIEKADA nekalbėk, kol nežinai ką pasakyti, NIEKADA neužgauk kito žmogaus, jei neturi tam preteksto ir jei jau negali patylėti, tada įsitikink, kad tavęs neišgirs tie, kam nereikia išgristi. Aš nepykstu, man skaudu, kad tokios pamazgos išplaukia į paviršių ir sugadina vandenį..
...I spill my blood on you from the depths of my heart...
~***~
sakei, kad nežinai, kad nemoki.. melavai.. bet aš nepykstu..
Kai lieti mane, iš pat sielos ir kūno gelmių veržiasi ugnikalnis ir nėra kur pasidėti.. nelieka žemės po kojom ir man svaigsta galva.. švelniai murki liesdamas mano odą lūpomis ir ja bėgioja milijonai mažų boružėlų..
svaigsta galva...
tu ne mano, o aš ne tavo, bet mes vienas kito..
tu ledas,o aš ugnis.. vadinasi mes esam vanduo.. šiltas, liūliuojantis.. plūduriuoja paviršiumi mūsų išprotėjusios sielos tarsi mažoje medinėje valtelėje..
Lūpos ant lūpų ir visų kūnu priglundu prie tavęs.. jaučiu kaip virpi visas ir perimu tavo drebuliukus ir jau abu drebame.. vienodai. vienu rimtu.. kaip pavejuj siūbuojančios nendrės..
šiektiek pamokėlių..be žodžių.. nereikia tiek daug bučinių, užteks keleto.. saldžių.. žiūrėk man į akis.. susikoncentruok ties manim.. dabar jaučiu visą tave..
žiūri man į akis ir negaliu išsivaduoti nuo tų kerų.. juk aš tave turiu būti užkerėjus, o ne tu mane.. linksta keliai, sunku išlaikyt lygsvarą.. saldumas burnoje ir suvirpam kartu.. pasiklydau tavyje...
prisimenu tavo odos kvapą.. tu saldus. beprotiškai.. ir noriu, kad būtum čia. vėl..
Happy Bloody Valentine's day,
Love you all,
xo
Cherry
Subscribe to:
Posts (Atom)