Yra nenormalu bandyti išsakyti tai ką galvoji, kai bijai pasakyti kažką neteisingai, negerai. Todėl dažniausiai ir nutyliu. Apie viską. Esminis dalykas yra tai, kad kartais ir pati sau atrodau nelabai logiška.. Vieną akimirką viskas puiku, o kitą, jau esu susipykusi su visais aplinkiniais ir su savimi pačia. Kartais norisi ramiai sėdėti ir žiūrėti pro langą, o kartais norisi rėkti ir lėkti. Pabūti vienai, o kai supranti, jog esi viena, beviltiškai kažko ieškoti..
Anyone..
Norėti, trokšti, geisti, jausti, užsimiršti.. Matyt natūraliai suveikia laukiniai instinktai, imi ieškoti kažko, kas yra draudžiama. Kuo labiau ne tavo, tuo labiau nori.. Tarsi plėšrūnas - kesniesi, tykai, lauki.. Jei sulauki, gundai ir mėgaujiesi, jei nesulauki - kankiniesi.. Reikia kažkokio šalto vandens šliūksnio veidan, kad atsipeikėt, tačiau dažniausiai jo nesulauki. O taip norisi išmokt valdyt save, savo emocijas. Norisi atsistot priešais save ir gerai supurtyt, kad pagaliau atsipeikėtum, kvaila marionete..
Pasaulis nėra toks jau blogas, nėra toks jau tamsus.. Jis tobulai paprastas, sukurtas paprastiems žmonėms. Kaip kokia puzzle dėlionė, su itin dideliais gabalėliais ir labai nesudėtingais piešiniais. Kiekvienas mūsų galime jį dėliotis, kaip kam patinka. Ramiai ir neskubėdami, apgalvodami kiekvieną ėjimą.
Bet ar apgalvojame savo ėjimus? Ar renkamės kur dėti kurią detalę? Gal jos tiesiog automatiškai gulasi į savo vietas..
Aš viską puikiai suprantu, ir tuos klausimus dažniausiai rikiuoju kaip nediskutuotinus, tiesiog garsiai išsakytas mintis, nereikalaujančias atsakymo.. Man nereikia visko lėtai ir išsamiai aiškinti, aš jau nebe maža, bet kai kuriems žmonėms kažkodėl atrodo kitaip. Jiems atrodo, kad su manim galima kaip su lėle žaisti. Lankstyti kojas ir rankas, sukinėti galvą. Taip sėkmingai ir žaidžia sau daug negalvodami, nes.. aš leidžiu.. Padėlioja dalį dėlionės, po to ją išardo, nes atrodo, kad per greit ją sudės.. Užburtas žaidimas.
Žmonės ima lėlę ir žaidžia su ja, nors jiems jos jiems visiškai nereikia. O lėlei reikia, ji tam ir sukurta, kad ja naudotųsi, su ja žaistų.. O jie liečia ją, sulenkia kojas, rankas, pasuka galvą, pasodina, pastato, nusuka nuo savęs ir tikisi, kad nueis. O ji tik lėlė, ji nueiti negali, negali ir atsisukti.. Taip ir stovi, be prasmės, niekam nereikalinga..
Lėlės irgi nori jaustis reikalingos. Ypač jos mėgsta prisirišti prie žmonių. Joms patinka turėti savo šeimininką. Ir jos taip pat nori, kad jas mylėtų ir...nepamirštų.
Juk negali visi būti kaip maži vaikai, kurie pažaidžia ir numeta.. Kai suauga, jie dažnai atsimena savo senus žaislus, tada susimąsto, kur jie dingo, kur paliko, pametė ar iškeitė į ką nors kito.. Bet jų neberanda.
Ir taip su daugeliu dalykų. Juk tiek daug gyvenime pameti, o paskui netyčia prisimeni ir maudžia kažkur širdy.. Taip norisi tai susigrąžinti, bet nėra kaip, o pakaitalo nerandi.
Yra žmonių, kurie sako, kad turėčiau jų nekęsti už tai, kad su manim žaidžia, bet tai būtų per gerai.. Per gerai, žinoti, kad gauna ko nusipelnę ir jaučiasi išganyti. Ne ne.. Aš negaliu nekęsti, aš geriau tyliai tyliai mylėsiu. Nieko nesakysiu. Ne, aš taip nesielgiu ir veidmainiauti negaliu. Yra kaip yra.. I know I'm kinda fucked... I got taste for guns, whiskey and pills...
Ten kažkur toli toli, giliai spintoje, po visai rūbais ir krepšiais, dėžėse ramiai guli suguldytos senos lėlės. Jos miega įsuptos į šilkinius patalus ir sapnuoja gražius sapnus.. O viena lėlė, dailia rožine suknele, su didelėmis žydromis akimis, guli lauke, purvo baloje.. Lija.. Paimtum, pažaistum su ja...
What's been said is done... I'll kill anyone for you...
No comments:
Post a Comment