~* 'Couse there's snow *~

Tiesiog noriu visus pasveikinti su šventėmis :)

~* Como aqua para chocolate *~

" esu prostitutė, motina, žmona, dievybė. Esu tai, ką žmonės vadina gyvenimu, nors tu vadini mirtimi. Esu tai, ką žmonės vadina įstatymu, nors tu vadini nusikaltimu. Esu tai, ko tu ieškai ir ką randi. Esu tai, ką išbarstei, ir gabalėliai kuriuos dabar renki..."

Pati keisčiausia būtybė pasaulyje..

Taip norisi, kad kiekviena diena atneštų ką nors naujo, nepatirto.. Tai taip sunku.. kartais iš tų didelių ieškojimų pasiklysti savyje ir nebeturi kur dingt. Tenka sėdėti ramiai sau ir nieko nedaryti. Įkalinta savyje.. Che..

Taip ir būna, kad iš to didelio neturėjimo ką veikt pradedi pykt. Pykt ant daiktų, gyvūnų, žmonių.. savęs.. Juk būna, kai norisi, na tiesiog baisingai norisi kam nors užvožti atbula ranka, kad lėktų tiesiai į sieną.. Nebūna? Na, matyt aš labai žiauri.. Pabaisa...

Neretai, tokiomis pykčio akimirkomis, man po ranka pasitaiko Jis.. Pats pikčiausias iš piktų. Bet ant manęs jis pykt nemoka, o gal tiesiog negali.. Tiesiog nenori ir tiek. Visais įmanomais būdais, bando išsisukti nuo barnių.. Aš jį ir taip, ir kitaip puolu, o jis nelenda į konfliktus ir viskas.. Čia matyt meilė kalta..

Kokia gi keista toji meilė. Kaip griaustinis iš giedro dangaus ji aplanko. Ji smogia iš pasalų ir pribaigia. Daugelis bando jai priešintis, bijo, stengiasi nepasiduoti.. O aš pasiduodu. Ji net neatėjo iš niekur. Rodos ji tupi manyje jau nuo gimimo ir drąsko širdį. O ji kraujuoja. Plūsta bordiniais purslais ir niekaip to kraujavimo nesustabdysi.. Aš jai nesipriešinau. Tiesiog visada ieškojau to, kam ją padovanoti. Tą meilę, kurią turiu. Ir jis pagaliau atsirado. Po ilgo ilgo ieškojimų ir neieškojimų ciklo.. Meilė.. Ji visaip kaip stengiasi, kad tik du žmonės būtų kartu. Keista.. Bet bent jau aš tikrai nesu iš tų žmonių, kurie galėtų egzistuoti po vieną. Jaučiu nesveiką būtinybę turėti tą antrą šalia. O jau kai jis yra, tai negaliu iš akiračio paleisti, kad ir kaip kartais norisi užvožt :))

You are always on my mind...
You are always on my mind... ..




Aš priklausoma nuo jo, lygiai taip, kaip jis priklausomas nuo manęs. Noriu kartais pabėgti, tik tam, kad galėčiau grįžti ir pasakyti, jog pasiilgau.. Tokia jau toji meilė.. Nenuspėjama..




Taip ir gyvenam.. įprastai.. Bet jokiu būdu ne paprastai..

~* Hot hot hot *~

Susipylusi vedančios arbatos puodelį ant savęs einu į balkoną pravėdinti galvos.. Maži karštos arbatos lašiukai pamažu virstantys ledukais gražiai blizga ant raudonos mano odos.. Sako kančia išugdo didvyrius.. AČIŪ, aš gal nenoriu didvyriu būt.. Norėčiau.. sielos ramybės.. Ramybės savo pamišusiai dvasiai, kuri neretai palieka mano kūna ir strimgalviais lekia ten, kur kūnas nesiekia.. Bėga žaliuojančiais laukais, kur daug mažų padarėlių knibžda žolėje. Jie ten gyvena savo ramų ir užimtą gyvenimą ir matyt nesusimąsto, kad galėtų būti kitaip, nei taip, kaip yra dabar.. O aš susimąstau. Ir kas baisiausia - labai dažnai.. Kas būtų buvę, jei viskas būtų buvę kitaip..? Matyt baisiausias klausimas tokia svajoklei, kaip aš. Kai bandau rasti atsakymus į klausimus, kurių išties tai neturėtų būti, nes jie visai nereikšmingi.. Klausydama pono J.C. įsiklausiau į jo žodžius: But little they know, that it's so hard to find one rich man in ten with a satisfied mind... Tiesa, juk ne pinigai laimę atneša? Juk gali visą gyvenimą art ir verstis per galvą, bandant uždibti visus pasaulio pinigus, bet galų gale sustojęs ir apsidairęs tu suprasi, kad nieko neturi.. Dažniausiai visiškai vienas ir ... tuščias.. Apie ką čia viskas? Nė pati nesuprantu. Keistos mintys šokinėja nuo stalo ant kėdės ir tada ant pirštų galiukų, mėtydamos padrikas raides iš tušinuko.. Bandyti viską sustatyti į vietas yra pakankamai sunku, kai tiksliai nežinai, kuria linkme viskas eina... Ar aš jaučiuosi nepatenkinta savo dabartiniu gyvenimu? Vargu.. <...>

nebaigiau.. nežinau kodėl.. kažkada pabaigsiu, pažadu :*

~*Dark*~

Šios dienos žodžiai: discipline, posession, naughty, lust, pain, pleasure..





Aš tau kaip dovana, įvyniota į kelis šimtus spalvingų popieriaus lakštų. Vis bandai išpakuoti ir nuo gausybės popieriaus sluosknių darosi pikta. Kaip mažas vaikas tu nekantrus. Tu nori dabar ir čia, o aš liepiu dar palaukti, dar pažaisti.. Aš, tai ko tu labiausiai trokšti, tai, apie ką tu visada svajojai. Aš čia, aš šalia. Tavo Karalienė. Pasiimk mane.



Tamsios gatvės ir dar tamsesni skersgatviai. Kai eini ir jauti, kad kažkas tave seka iš paskos.. Dar vienas skersgatvis, tie patys dvigubi žingsniai. Girdi tarsi kažkas atkartotų tavo žingsnių garsą. Tik tik tik.. Vis arčiau. Tik tik tik. Ir jau jauti, svetimą kvėpavimą sau per petį..



Man patinka su tavimi žaisti katę ir pelę. Tu jaudiniesi, tu nervuojiesi, kai tave atstumiu, kai sakau, kad nenoriu, kai trenkiu tau ir šaukiu, kad dingtum. Tau patinka tai. Tave tai jaudina. Tada tu manęs nori labiau. Uždraustas vaisius saldžiausias..


Bet gi nesustok, jei jau bučiuoji, tai bučiuok taip karštai, kad liktų nudegimo žymės, jei apkabini, tai palik savo pėdsaką ant manęs.. Tu nepergyvenk, aš pasižymėsiu savo teritoriją, visos katės taip daro. O tu savo pasižymėjai? Ar man galima išeiti pas kitą?


Supykai. Įširdai. Įsižeidei. Taip ir žinojau. Specialiai taip padariau. Dabar tu apsimeti, kad manęs nebenori. Gerai. Aš galiu ir pati. Pirštų galiukais žemyn.. nesustodama... Ilgai prikandęs lūpą stebi mane. Keistas gi tu. Žvilgsniu nepasitenkinsi, kiek kartų tau reikės šitai kartoti kol galiausiai suprasi? Aš pernelyg arti - tu tiesiog privalai mane paimti.



Nebijok. Skauda būna tik jei labai bijai. Atsipalaiduok ir atsiduok. Tu viską moki. Jau seniai nieko nebereikia tau aiškinti. Jei tik sekundei nutils plakusios mūsų širdys, tu išgirsi, ko noriu aš. Ko nori tu, aš jau žinau. Tik prisiliesk... Mano Karaliau.

~*In the heat of the night*~

Išeiti pasilakstyti įkaitusiais skardiniais stogais.. Tikriausiai tai padarytų kiekvienas geras katinas, jei netyčia atsibustų vidury nakties ir nebegalėtų patogiai pasidėti letenėlių po galva. Mažomis pėdutėmis tvirtai namo šlaitu, pirmyn ir tik pirmyn, jau seniai pramintais takais, net užsimerkus žinot kur nueisi.. Seniai taip bebuvo..

Dabar, pabudus naktį, dažniausiai vartausi be vietos ir kai niekaip negaliu sumerkt akių imu galvoti blogus dalykus.. Čia kažkokia savisaugos forma - prisigalvojų baisybių, o paskui tikiuosi, kad to nebus.. ir nebūna.., nes mano fantazija ooooooooo kokia laki.. Galėtų senelis Froidas eit pasiskaityt literatūros, bandydamas paaiškinti mano sapnus ir nesapnus.. Kaip tai vadinama.."daydreaming"?
Pastaruoju metu, to taip vadinamo dienasapnio retokai bebūna, nes...tam, kad nevargintum savo galvos svajonėmis ir sapnais žmonės sugalvojo facebook'ą, myspace'ą ir kitas linksmybes.. Kam čia leist tai fantazijai vešėti, lai žūna sau viena tyliai visų užmiršta ir užbadyta pirštais.. Nenoriu..
Noriu, kad ne tik vešėtų ir augtų, o kad kaip kadaise - pražystų pačiais gražiausiais žiedais ir džiugintų ne tik mane, bet ir aplinkinius..


Norėčiau, svajoti apie mažus fachverkinius namukus.. Aišku, jie turėtų būti balti su rudais kontūrėliais, bet aš pageidaučiau mėlynų, nes po paraliais, this is my dream! :/ Dar ir langinės neprošal būtų.. Mėlynos taip pat.. Ant palangių auštantys mėlyniniai pyragai, kuriuos kepa neįtikėtinai mielo veido moterys.. Jos galėtų būti visų pasaulio našlaičių mamos.. Nuostabiai geros ir švelnios.. I'll take one, please.. Thank you.. Ant ažuolinių stalelių stovintys porcelianiniai puodeliai su karameline arbata, tokie mažučiai ir trapūs, kad jų negalima imti į rankas, tiesiog žiūrėti ir uost gardų aromatą.. Po imbierinį sausainiuką prie kiekvieno.. Prie imbiero tinka.. Mandarinai! Ir dabar jau tikrai visiškai aišku, prie ko priveda prakeiktieji.. Ne, visai ne prie Kalėdų! Prie didelių raudonų išbėrimų ant veido ir rankų!!! Nes kai žinai kad tau jų negalima bet artimiausioje krautuvėje juos pradavinėja kaip bulves rugsėjį ir tu juos perki kilogramais maišais nes tiesiog pigu ir kvepia ir tada gįžęs namo kemši kaip pamišęs nes spoksodamas į kompiuterio monitorių kuriame blyksi nauja žinutė iš stebuklingojo Skype pasaulio tu juos lukšteni automatine ranka ir net nepasivargini atskirti bent skiltelės grūsdamas vienalytį citrusą sau burnon.....................................


I would like an anti-allergic pill.. Or maybe a few.. Tik, kad galėčiau ramiai užmigtis. Ačiū.. Labanakt..






---------------------------------------------------------
Mano įrašai, visai kaip Simpsonų serijos - prasideda vienaip, o baigiasi visai kitaip.. Matai, koks akibrokštas...

~*A long time ago*~

Nemoku apsakyti jums, kaip keistai kątik pasijaučiau... Turiu pripažinti, kad tokie pojūčiai man dažni, bet kai tai atsitinka, kaskart jaučiuosi taip pat nustebusi ir gal net šiektiek sukrėsta.. Kaip čia jums paaiškinus? Na, tarkim, jei sėdi sau ramiai darbe prie kompiuterio ir staiga įkvėpus oro supranti, kad jis visai ne toks kaip kasdien.. Prieš akis ima lietis vaizdas ir atsirandi kažkur visai kitoje vietoje, kitame laike.. Akyse bėga žmonės, vaizdai, keičiasi garsai ir kvapai.. Tu visą tai jau matei, tu ten buvai ir tai taip sava ir artima.. Ne ne, tai ne dežavu, tai tarsi tokia stipri, bet neapgalvota, visai neplanuota nostalgija kažkam, ko labai pasiilgai.. Kai kvapas, skonis ar garsas nuneša toli toli, kur seniai nebuvai.. jausmas toks, tarsi pasaulis sustoja sukęsis ir paskęsti akimirkoje, stebi viską iš šalies, buvęs ten, bet dabar nebeesantis.. Ir staiga visa tai praeina taip greitai, tarsi pasaulis ima suktis tūkstantį, ne, dešimtis tūkstančių kartų greičiau ir ta akimirka nuplaukia ir pasimeta kažkur atmintyje, vėl.. Tarsi paėmus kokią mažą dėžutę ir ją atidarius lauk išlėktų drugelis, velniškai greitai apskristų aplink galvą šimtus kartų ir ... dingtų ..

Oda pralekia pulkas šiurpuliukų.. Kaip miniatiūrinių kačiukų šutvė, kniaukdami ir visaip besivartydami nulekia kažkur megstuko kišenės link ir ten pražūna. O taip norisi kartais sumažėti iki jų dydžio ir lėkti paskui.. kaip ta mergytė ir padarė - nusivijo baltą triušį.. Na kur čia nesivysi, kai pamatai, kad pas triušį mielas kišeninis laikrodukas, pirštinaitės ir kiti maži daikčiukai tinkami tik nestandartiniams triušiams.. kai pagalvoji, geriau niekur nebūtų lėkus, nes aš tai neištverčiau didėti ir vėl mažėti, bandyti susikalbėti su apsirūkiusiu vikšru ir aiškintis santykius su visa kortų kalade.. Ooo... na, katiną aš tikrai namo pasiimčiau.. Mėgstu aš juos..

Čia visiškas nukrypimas nuo normalios mano būsenos, bet nieko nepakeisi, tokia jau aš, kartais išeinanti iš normalaus pasaulio pasivaikščioti mažomis vaizduotės senamiesčio gatvelėmis, kurios grįstos avietinio muiliuko plytelėmis.. kai palija, ten būna beprotiškai slidu...

~*So long sweet summer..*~

Sulaukiu vis daugiau priekaištų, kad nerašau.. Sulaukiau net grasinimo iš mažo padarėlio, esą mane sunervins ar nuliūdins, kad sugrįžtų rašymo mūza :) Kažkodėl manau, kad tuo metu, kai mano mūza įgijo mažos mėlynakės blondinės pavidalą prieš 4 metus, 5 mėnesius, 1 savaitę ir 1 dieną, atsiskyrė nuo manęs amžiams.. Visko gali būti. Kodėl gi ne. Faktas, kad mano užrašai niekad nebebus tokie uždegantys, intriguojantys ir beprotiški.. Beprotystės nebėra, gyvenimas įgavo pastovią tėkmę, kuri tik retkarčiais pasrūva ir "užneša" kažkur netikėta linkme.. Juk viskas kitaip, ir man jau senokai nebe -niolika.. Ketvirtis amžiaus!!! :)))

Taigi, privapėjau. Bet kokiu atveju, ta pati puiki maža būtybė, pavadinkim ją "fėja", pareiškė, kad ji be galo mėgsta rudenį. Negaliu teigti, kad neklejoju apie tyliai už lango barbenantį lietų, pusnis šiugždančių lapų, į kuriuos galima įgriūti ir tobulus rūke paskendusius rytus, bet.. Visą tai aš idealizuoju, svajoju atsimerkus, įsisupus į žydrą adialiuką, laikydama rankoje smilkstančią cigaretę.. Deja, išėjus į lauką matau pilką, surūgusį dangų, ruduojančia žolę ir niūrius veidus. Ir kaip aš išdrįsau pasipriešinti tautiniam pilkumo judėjimui nuspalvindama save!? Sostinėje bobutėms, mielai ūžiančiose šleikose, širdis stabdau, vieną po kitos!

Gal būtent dėl to, aš dievinu vasarą.. Alinantį karštį, atvirus drabužius, akinius nuo saulės, didžiules skrybėles.. Kaip kažkada užsupo atėjusi žinutė nuo senos draugės: "Vasarą karaliauja tinginystė. Visomis spalvomis ir formomis, visur, kur įmanoma.. Ji prisėdusi ant rankšluostukų pliaže, hamakuose sode, supamuosiuose krėsluose balkone, ant žolės parke, ant smėliuko kopose.. Tinginystė kvepia abrikosais, naujais žurnalais, raudonu nagų laku ir pirmąkart užsivilkta suknele su petnešėlėmis..."



Įsisuku į savo žydrą adialiuką ir nusliūkinu į balkoną... Iškvėpdama jau šaltą rudens orą tyliai sušnabždu: sveikas, rudenėli.. Kaip kadais, mokykloje.. Sudie vasara, labai lauksiu tavęs sugrįžtant...

p.s. Vasarą pabaigiu su ta pačia daina, su kuria ją ir pradėjau :}

~The new beggining~

Labai sunku viską pradėti iš naujo.. Ne ne, ne gyvenimą ar kažką panašaus.. Tiesiog tokį paprastą dalyką kaip rašymas.. Vienas labai mielas žmogus į mano pasakymą, kad paskutinį kartą rašiau beveik prieš metus pasakė: "bus proga po metu laiko naują pradžią padaryt", bet kad nežinau nuo ko pradėti..

Betkokiu atveju, manau pirmas įrašas turėtų būti kaip susipažinimas. Gal nuo to ir pradėkim.

Mėlynakė, juoda, pasiutusi katė.. Gana plėšri, bet kartu be galo meili. Kodėl katė? Nes tai tobulai šią būtybę atitinkantis gyvūnas - nepatiklus ir bailus, o kartu aikštingas, charakteringas... Keista keista tokia visa.. Kartais augina nagus, kad ką nors gerai apdraskytų, o kartais kerpasi juos, kad nieko daugiau nenuskriaustų, ypač savęs.

Kartais gali atrodyti, kad mano mintys labai šokinėja, kad pati nežinau apie ką rašau ar galvoju, tačiau tokia jau aš. Pakankamai nepastovi ir kartais visai "susimalusi" :) Galų gale, juk ne enkciklopediją rašyti bandysiu, o tiesiog išlieti kas ant dūšios susikaupia. Būtent dėl tokių "išsiliejimų" įrašai dažnai gali pasitaikyti liūdnoki ar net pikti, bet juk toks ir gyvenimas - kalnuotas.. Tai gerai, tai blogai būna, o kartais būna ir niekaip :)

Pradžiai gal užteks, visai nenoriu spausti iš savęs kažko, ko neįstengsiu išspausti.. tiesiog įdomumo dėlei dalinuosi dalele savo "kito" gyvenimo... "Apie tapymą". Enjoy..

* * *

Aplink pilna pageltusių medžių lapų. Jie krenta nuo medžių lėtai besisupdami, tarsi nematomose sūpuoklėse. Einu ir bijau prie jų prisiliesti, nes dingsiu jų fone. Nes pati pageltusi, rausva, dar vos vos žaliuojanti, bet jau visai menkai.. Pasidariau visai kažkokia neberyški. Tai man svetima - išnykti aplinkoje.. Galėtum mane nuspalvinti? Nutapyti..?

Sakai, kad galėtum, bet ar tikrai įsivaizduoji galįs mane suvaldyt?

Norint paruošti drobę, pradžioje ją reikia išplauti, kad būtų švari. - Kodėl taip sugalvojai? Todėl, kad nori prisiliest prie manęs? Na, prašom, pirmyn.

Tiesiog taip reikia, aš į nieką nepretenduoju.. Eikš, nuimsim tuos nepatogius drabužius. Tu sušalusi.. Nebijok, tuoj sušilsi.. - Man ne šalta. Visdar manęs nepažįsti.. Drebu, nes nesu įpratusi, kad tu mane nurenginėtum..

--------Staiga stoja mirtina tyla. Visiškoje tyloje girdisi tik tavo gilus kvėpavimas. Nevalingai tavo ranka slysta mano šlaunimi..... Aš užsimerkiu. Tu žiūri į mane plačiai atmerktomis akimis. Gražu???--------

Nepyk. Tu šali. Atleisk. Tuoj. Eikš, gulk. Neturėtų būti karštas. - Ne karštas.. Pats tas. Labai gera..
Tiesiog reikia labai gerai nuplauti, kad neliktu dėmių. Poto galėsiu.. Taip.. Tada jau bus paruošta.. Taip, tikrai.. - Nusiramink. Tu visas net purtaisi. Žinai ką, gal tu tiesiog užsimerk. Tavo rankos po vandeniu plauko mano kūno kūno paviršiumi. Tu ir taip jauti, kam tau matyti.. Pajausk. Nurimk.
--------Vanduo pliukšteli ant žemės. Į vandenį panardinus dar vieną kūną talpa papildoma ir perteklius išsiveržia per kaštus.. Tu negali šiaip liestis prie manęs. Aš negaliu šiaip leistis liečiama..

Po vandeniu viskas kitaip. Nėra trinties. Jutimai prislopinti, todėl reikia dvigubai pasistengti, kad pajaustum. Pajaustum kaip mano dantukai sminga tau į odą tuo metu, kai tu smingi į mane.. Kaip peilis į duoną.. Po vandeniu nesigirdi klyksmo.. Nesigirdi dejavimų..--------

Taip tu mane spalvini. Lūpos praviros, kvėpavimas karštas. Padėjusi galvą tau ant pilvo jaučiu kaip plaka širdis. Strigdama..

Tapymas, tai labai sudėtingas dalykas, mein herr.. Tik pamanyk, kiek reikia pastangų ir kiek valios jėgos, vien kad išplautum drobę.....