Nemoku apsakyti jums, kaip keistai kątik pasijaučiau... Turiu pripažinti, kad tokie pojūčiai man dažni, bet kai tai atsitinka, kaskart jaučiuosi taip pat nustebusi ir gal net šiektiek sukrėsta.. Kaip čia jums paaiškinus? Na, tarkim, jei sėdi sau ramiai darbe prie kompiuterio ir staiga įkvėpus oro supranti, kad jis visai ne toks kaip kasdien.. Prieš akis ima lietis vaizdas ir atsirandi kažkur visai kitoje vietoje, kitame laike.. Akyse bėga žmonės, vaizdai, keičiasi garsai ir kvapai.. Tu visą tai jau matei, tu ten buvai ir tai taip sava ir artima.. Ne ne, tai ne dežavu, tai tarsi tokia stipri, bet neapgalvota, visai neplanuota nostalgija kažkam, ko labai pasiilgai.. Kai kvapas, skonis ar garsas nuneša toli toli, kur seniai nebuvai.. jausmas toks, tarsi pasaulis sustoja sukęsis ir paskęsti akimirkoje, stebi viską iš šalies, buvęs ten, bet dabar nebeesantis.. Ir staiga visa tai praeina taip greitai, tarsi pasaulis ima suktis tūkstantį, ne, dešimtis tūkstančių kartų greičiau ir ta akimirka nuplaukia ir pasimeta kažkur atmintyje, vėl.. Tarsi paėmus kokią mažą dėžutę ir ją atidarius lauk išlėktų drugelis, velniškai greitai apskristų aplink galvą šimtus kartų ir ... dingtų ..
Oda pralekia pulkas šiurpuliukų.
. Kaip miniatiūrinių kačiukų šutvė, kniaukdami ir visaip besivartydami nulekia kažkur megstuko kišenės link ir ten pražūna. O taip norisi kartais sumažėti iki jų dydžio ir lėkti paskui.. kaip ta mergytė ir padarė - nusivijo baltą triušį.. Na kur čia nesivysi, kai pamatai, kad pas triušį mielas kišeninis laikrodukas, pirštinaitės ir kiti maži daikčiukai tinkami tik nestandartiniams triušiams.. kai pagalvoji, geriau niekur nebūtų lėkus, nes aš tai neištverčiau didėti ir vėl mažėti, bandyti susikalbėti su apsirūkiusiu vikšru ir aiškintis santykius su visa kortų kalade.. Ooo... na, katiną aš tikrai namo pasiimčiau.. Mėgstu aš juos..
Čia visiškas nukrypimas nuo normalios mano būsenos, bet nieko nepakeisi, tokia jau aš, kartais išeinanti iš normalaus pasaulio pasivaikščioti mažomis vaizduotės senamiesčio gatvelėmis, kurios grįstos avietinio muiliuko plytelėmis.. kai palija, ten būna beprotiškai slidu...
. Kaip miniatiūrinių kačiukų šutvė, kniaukdami ir visaip besivartydami nulekia kažkur megstuko kišenės link ir ten pražūna. O taip norisi kartais sumažėti iki jų dydžio ir lėkti paskui.. kaip ta mergytė ir padarė - nusivijo baltą triušį.. Na kur čia nesivysi, kai pamatai, kad pas triušį mielas kišeninis laikrodukas, pirštinaitės ir kiti maži daikčiukai tinkami tik nestandartiniams triušiams.. kai pagalvoji, geriau niekur nebūtų lėkus, nes aš tai neištverčiau didėti ir vėl mažėti, bandyti susikalbėti su apsirūkiusiu vikšru ir aiškintis santykius su visa kortų kalade.. Ooo... na, katiną aš tikrai namo pasiimčiau.. Mėgstu aš juos..Čia visiškas nukrypimas nuo normalios mano būsenos, bet nieko nepakeisi, tokia jau aš, kartais išeinanti iš normalaus pasaulio pasivaikščioti mažomis vaizduotės senamiesčio gatvelėmis, kurios grįstos avietinio muiliuko plytelėmis.. kai palija, ten būna beprotiškai slidu...
No comments:
Post a Comment