~*In the heat of the night*~

Išeiti pasilakstyti įkaitusiais skardiniais stogais.. Tikriausiai tai padarytų kiekvienas geras katinas, jei netyčia atsibustų vidury nakties ir nebegalėtų patogiai pasidėti letenėlių po galva. Mažomis pėdutėmis tvirtai namo šlaitu, pirmyn ir tik pirmyn, jau seniai pramintais takais, net užsimerkus žinot kur nueisi.. Seniai taip bebuvo..

Dabar, pabudus naktį, dažniausiai vartausi be vietos ir kai niekaip negaliu sumerkt akių imu galvoti blogus dalykus.. Čia kažkokia savisaugos forma - prisigalvojų baisybių, o paskui tikiuosi, kad to nebus.. ir nebūna.., nes mano fantazija ooooooooo kokia laki.. Galėtų senelis Froidas eit pasiskaityt literatūros, bandydamas paaiškinti mano sapnus ir nesapnus.. Kaip tai vadinama.."daydreaming"?
Pastaruoju metu, to taip vadinamo dienasapnio retokai bebūna, nes...tam, kad nevargintum savo galvos svajonėmis ir sapnais žmonės sugalvojo facebook'ą, myspace'ą ir kitas linksmybes.. Kam čia leist tai fantazijai vešėti, lai žūna sau viena tyliai visų užmiršta ir užbadyta pirštais.. Nenoriu..
Noriu, kad ne tik vešėtų ir augtų, o kad kaip kadaise - pražystų pačiais gražiausiais žiedais ir džiugintų ne tik mane, bet ir aplinkinius..


Norėčiau, svajoti apie mažus fachverkinius namukus.. Aišku, jie turėtų būti balti su rudais kontūrėliais, bet aš pageidaučiau mėlynų, nes po paraliais, this is my dream! :/ Dar ir langinės neprošal būtų.. Mėlynos taip pat.. Ant palangių auštantys mėlyniniai pyragai, kuriuos kepa neįtikėtinai mielo veido moterys.. Jos galėtų būti visų pasaulio našlaičių mamos.. Nuostabiai geros ir švelnios.. I'll take one, please.. Thank you.. Ant ažuolinių stalelių stovintys porcelianiniai puodeliai su karameline arbata, tokie mažučiai ir trapūs, kad jų negalima imti į rankas, tiesiog žiūrėti ir uost gardų aromatą.. Po imbierinį sausainiuką prie kiekvieno.. Prie imbiero tinka.. Mandarinai! Ir dabar jau tikrai visiškai aišku, prie ko priveda prakeiktieji.. Ne, visai ne prie Kalėdų! Prie didelių raudonų išbėrimų ant veido ir rankų!!! Nes kai žinai kad tau jų negalima bet artimiausioje krautuvėje juos pradavinėja kaip bulves rugsėjį ir tu juos perki kilogramais maišais nes tiesiog pigu ir kvepia ir tada gįžęs namo kemši kaip pamišęs nes spoksodamas į kompiuterio monitorių kuriame blyksi nauja žinutė iš stebuklingojo Skype pasaulio tu juos lukšteni automatine ranka ir net nepasivargini atskirti bent skiltelės grūsdamas vienalytį citrusą sau burnon.....................................


I would like an anti-allergic pill.. Or maybe a few.. Tik, kad galėčiau ramiai užmigtis. Ačiū.. Labanakt..






---------------------------------------------------------
Mano įrašai, visai kaip Simpsonų serijos - prasideda vienaip, o baigiasi visai kitaip.. Matai, koks akibrokštas...

~*A long time ago*~

Nemoku apsakyti jums, kaip keistai kątik pasijaučiau... Turiu pripažinti, kad tokie pojūčiai man dažni, bet kai tai atsitinka, kaskart jaučiuosi taip pat nustebusi ir gal net šiektiek sukrėsta.. Kaip čia jums paaiškinus? Na, tarkim, jei sėdi sau ramiai darbe prie kompiuterio ir staiga įkvėpus oro supranti, kad jis visai ne toks kaip kasdien.. Prieš akis ima lietis vaizdas ir atsirandi kažkur visai kitoje vietoje, kitame laike.. Akyse bėga žmonės, vaizdai, keičiasi garsai ir kvapai.. Tu visą tai jau matei, tu ten buvai ir tai taip sava ir artima.. Ne ne, tai ne dežavu, tai tarsi tokia stipri, bet neapgalvota, visai neplanuota nostalgija kažkam, ko labai pasiilgai.. Kai kvapas, skonis ar garsas nuneša toli toli, kur seniai nebuvai.. jausmas toks, tarsi pasaulis sustoja sukęsis ir paskęsti akimirkoje, stebi viską iš šalies, buvęs ten, bet dabar nebeesantis.. Ir staiga visa tai praeina taip greitai, tarsi pasaulis ima suktis tūkstantį, ne, dešimtis tūkstančių kartų greičiau ir ta akimirka nuplaukia ir pasimeta kažkur atmintyje, vėl.. Tarsi paėmus kokią mažą dėžutę ir ją atidarius lauk išlėktų drugelis, velniškai greitai apskristų aplink galvą šimtus kartų ir ... dingtų ..

Oda pralekia pulkas šiurpuliukų.. Kaip miniatiūrinių kačiukų šutvė, kniaukdami ir visaip besivartydami nulekia kažkur megstuko kišenės link ir ten pražūna. O taip norisi kartais sumažėti iki jų dydžio ir lėkti paskui.. kaip ta mergytė ir padarė - nusivijo baltą triušį.. Na kur čia nesivysi, kai pamatai, kad pas triušį mielas kišeninis laikrodukas, pirštinaitės ir kiti maži daikčiukai tinkami tik nestandartiniams triušiams.. kai pagalvoji, geriau niekur nebūtų lėkus, nes aš tai neištverčiau didėti ir vėl mažėti, bandyti susikalbėti su apsirūkiusiu vikšru ir aiškintis santykius su visa kortų kalade.. Ooo... na, katiną aš tikrai namo pasiimčiau.. Mėgstu aš juos..

Čia visiškas nukrypimas nuo normalios mano būsenos, bet nieko nepakeisi, tokia jau aš, kartais išeinanti iš normalaus pasaulio pasivaikščioti mažomis vaizduotės senamiesčio gatvelėmis, kurios grįstos avietinio muiliuko plytelėmis.. kai palija, ten būna beprotiškai slidu...

~*So long sweet summer..*~

Sulaukiu vis daugiau priekaištų, kad nerašau.. Sulaukiau net grasinimo iš mažo padarėlio, esą mane sunervins ar nuliūdins, kad sugrįžtų rašymo mūza :) Kažkodėl manau, kad tuo metu, kai mano mūza įgijo mažos mėlynakės blondinės pavidalą prieš 4 metus, 5 mėnesius, 1 savaitę ir 1 dieną, atsiskyrė nuo manęs amžiams.. Visko gali būti. Kodėl gi ne. Faktas, kad mano užrašai niekad nebebus tokie uždegantys, intriguojantys ir beprotiški.. Beprotystės nebėra, gyvenimas įgavo pastovią tėkmę, kuri tik retkarčiais pasrūva ir "užneša" kažkur netikėta linkme.. Juk viskas kitaip, ir man jau senokai nebe -niolika.. Ketvirtis amžiaus!!! :)))

Taigi, privapėjau. Bet kokiu atveju, ta pati puiki maža būtybė, pavadinkim ją "fėja", pareiškė, kad ji be galo mėgsta rudenį. Negaliu teigti, kad neklejoju apie tyliai už lango barbenantį lietų, pusnis šiugždančių lapų, į kuriuos galima įgriūti ir tobulus rūke paskendusius rytus, bet.. Visą tai aš idealizuoju, svajoju atsimerkus, įsisupus į žydrą adialiuką, laikydama rankoje smilkstančią cigaretę.. Deja, išėjus į lauką matau pilką, surūgusį dangų, ruduojančia žolę ir niūrius veidus. Ir kaip aš išdrįsau pasipriešinti tautiniam pilkumo judėjimui nuspalvindama save!? Sostinėje bobutėms, mielai ūžiančiose šleikose, širdis stabdau, vieną po kitos!

Gal būtent dėl to, aš dievinu vasarą.. Alinantį karštį, atvirus drabužius, akinius nuo saulės, didžiules skrybėles.. Kaip kažkada užsupo atėjusi žinutė nuo senos draugės: "Vasarą karaliauja tinginystė. Visomis spalvomis ir formomis, visur, kur įmanoma.. Ji prisėdusi ant rankšluostukų pliaže, hamakuose sode, supamuosiuose krėsluose balkone, ant žolės parke, ant smėliuko kopose.. Tinginystė kvepia abrikosais, naujais žurnalais, raudonu nagų laku ir pirmąkart užsivilkta suknele su petnešėlėmis..."



Įsisuku į savo žydrą adialiuką ir nusliūkinu į balkoną... Iškvėpdama jau šaltą rudens orą tyliai sušnabždu: sveikas, rudenėli.. Kaip kadais, mokykloje.. Sudie vasara, labai lauksiu tavęs sugrįžtant...

p.s. Vasarą pabaigiu su ta pačia daina, su kuria ją ir pradėjau :}