Susipylusi vedančios arbatos puodelį ant savęs einu į balkoną pravėdinti galvos.. Maži karštos arbatos lašiukai pamažu virstantys ledukais gražiai blizga ant raudonos mano odos.. Sako kančia išugdo didvyrius.. AČIŪ, aš gal nenoriu didvyriu būt.. Norėčiau.. sielos ramybės.. Ramybės savo pamišusiai dvasiai, kuri neretai palieka mano kūna ir strimgalviais lekia ten, kur kūnas nesiekia.. Bėga žaliuojančiais laukais, kur daug mažų padarėlių knibžda žolėje. Jie ten gyvena savo ramų ir užimtą gyvenimą ir matyt nesusimąsto, kad galėtų būti kitaip, nei taip, kaip yra dabar.. O aš susimąstau. Ir kas baisiausia - labai dažnai.. Kas būtų buvę, jei viskas būtų buvę kitaip..? Matyt baisiausias klausimas tokia svajoklei, kaip aš. Kai bandau rasti atsakymus į klausimus, kurių išties tai neturėtų būti, nes jie visai nereikšmingi.. Klausydama pono J.C. įsiklausiau į jo žodžius: But little they know, that it's so hard to find one rich man in ten with a satisfied mind... Tiesa, juk ne pinigai laimę atneša? Juk gali visą gyvenimą art ir verstis per galvą, bandant uždibti visus pasaulio pinigus, bet galų gale sustojęs ir apsidairęs tu suprasi, kad nieko neturi.. Dažniausiai visiškai vienas ir ... tuščias.. Apie ką čia viskas? Nė pati nesuprantu. Keistos mintys šokinėja nuo stalo ant kėdės ir tada ant pirštų galiukų, mėtydamos padrikas raides iš tušinuko.. Bandyti viską sustatyti į vietas yra pakankamai sunku, kai tiksliai nežinai, kuria linkme viskas eina... Ar aš jaučiuosi nepatenkinta savo dabartiniu gyvenimu? Vargu.. <...>
nebaigiau.. nežinau kodėl.. kažkada pabaigsiu, pažadu :*
No comments:
Post a Comment