~* Put your lights on *~

Norisi parašyti, norisi išsakyti.. Norisi neslėpti, norisi šaukti.. Norisi.. Tiesiog priglusti ir patylėti..

Sako, kad per dažnai vartojami žodžiai tampa nuvalkioti, kaip ir moteris, kurią per dažnai lieti.. Nesinori, nei jų nei jos valkioti niekur. O kartais tiesiog geriau yra patylėti.. Tiek daug priežasčių, tiek daug pasiteisinimų.. Tiek daug daugtaškių, domine, nejaugi nebemoku nieko pasakyti tvirtai, nenutylėdama galūnių? O gal tiesiog taip saugiau, nei prieiti ir rėžti visą tiesą į akis. Žmonės bijo tiesos, jiems ji sunkiai suvokiama. Geriau kiekvienam gyventi savo pasaulėlyje, užblokavus visas duris ir langus, kad niekas neįsibrautų ir neišvogtų tiesos.. Dėvėti kaukes, šypsotis pro sukastus dantis, apsimesti tuo, kuo nesi ir jokiu būdų, šiukštu, niekada nesakyti to, ką galvoji. Nuklydau kažkur.. O viskas prasidėjo taip ne ten ir ne apie tai..

------ " ------

Kartais kai užplūsta mintys, jų būna tiek daug, kad nesugebu jų suvaldyti ir nespėju sudėlioti į vieną vietą.. O kitais kartais nesugebu nieko sugalvoti, nors taip norisi ką nors pasakyti.. Kodėl taip yra??

Noriu pasakyti ką nors, noriu kaip nors išreikšti ką jaučiu, pasipasakoti apie savo didžiausias baimes, apie tai, kad jaučiu tokį keistą jausmą, kurio nesu jautusi, kad aplinkui pasaulis ėmė suktis greičiau nei visada, papasakoti savo pastarųjų dienų sapnus.. Noriu, kad skirtum man dėmesio ir laiko, kad galėčiau tiesiog žiūrėti Jam į akis, o Jis skaitytų, kas parašyta manosiose ir paskui noriu juoktis iš visko, ką Jis ne taip suprato.. Noriu, o negaliu..

Galbūt tai ženklas kad nereikia, juk "meluoja ištarta mintis"...

Kalbėti apie jausmus? Ką jaučiu? Galbūt nieko.. Prisirišimas prie jaukumo kurį turiu ir noras pajusti tą šiurpulį, kurį kelia Jis.. Ramybė ir įprastumas tavo veide ir šypseną bei malonius šiurpulius keliančios Jo akys.. Rinktis? Ne, negaliu..
Beprotybė pamažu užvaldo mane ir akimirkomis neturiu kur dėtis. Tai kūniška? Galbūt net daugiau nieko.. Bet kaip karšta.. O šalia šiltas draugiškumas, viskas miela, bet daugiau nieko.. Nuo tavęs nebesklinda gaivi vėsa... Su tavimi šalta..

Visgi, mąstydama apie Jį jaučiu tavo artumą, ir didžioji mano dalis negali perlipti per save. Draudžiu sau apie tai galvoti. Tai....negerai..?

Juk jei kažkas sugeba suartėti su tavimi, tada jam tavęs nebereikia... Bet norisi, kad apkabintų.. Kad apjuostų rankomis, prisitrauktų artyn, o tada pamažu atsigultų šalia, padėtų galvą ant kelių, o rankas susirinktų ir pasidėtų sau ant krūtinės.. Tada šaltais pirštų galiukais skaičiuoti jo širdies dūžius: tuk..tuk.. tuk.. Maždaug 1,5 karto greičiau, nei įprastai... Pameni..?

Jis žino tai, ar čia tik aš? Ar tai reiškia, kad Jis mano svajonė? Mano fantazija, kurią susikūriau, kad save kankinčiau, nes negaliu Jo turėti? O gal Jis visai netoks kokį aš susikūriau...

Ar kas nors man atskleis mano kvailybės paslaptį? Kodėl...

Ne visi laikrodžiai eina teisingai Ne visi laikrodžiai klysta...

Sunku dar ką nors pridurti. Keista aš. Keistas tu. Dar keistesnis Jis. Tikriausiai mes nesuderinami. Nors tąnakt aš jaučiausi suderinta su tavimi. Lyg gitara kurios stygas liečia profesionalo pirštai. Patyrusiai ir švelniai. Tvirtai prispausdami kai reikia, prie savęs.. Tirpau.

O daugiau? Daugiau nieko nebuvo.

Taip jau yra..

Pasakyk, ką man daryti, kaip elgtis..? Put your lights on..

..bet vis tiek kaip gera tavo šypsnį paslapčia sugaut ir apkabint.. kaip akimirką kaip žaibo blyksnį ir giliai į širdį nugramzdint..