[Vėl mintys šokinėja. Bandau jas sugaudyt ir suguldyt gražiai ant popieriaus, kad nebūtų tokio chaoso.. Apie ką aš?]
Apie tai, kad darbas žmogų puošia. Netgi tada, kai to darbo nedaug, kai jis išskirtinis ir sudėtingas. Kai viskas aplink sudėtinga ir vyksta ne taip kaip nori, reikia mėgautis ir stengtis. Aš stengiuosi, netgi labai. Galbūt esu panaši į palaidą balą, kaip sako žmonės, ir dažnai elgiuosi keistai ir neprognozuojamai, bet savo darbą aš myliu. Į jį sudedu viską, ką moku ir galiu, visą širdį atiduodu. Ir tikriausiai nieko nėra smagiau, kaip užmokesčio priedui gauti didelę kliento šypseną ir švytinčias akis - Tai yra TAI ko aš norėjau..
Sako, kad skauda.. Nesutinku. Aš sakau, kad pirmomis akimirkomis nemalonu, o vėliau netgi smagu. Kiekvienas naujas potyris yra stebuklingas ir nepakartojamas, jaudinantis.. Galbūt tiesa, kad kas per daug, tas nesveika, tačiau kur yra ta riba "per daug"? Čia spręsti kiekvienam už save. Man kol kas nieko nėra per daug. Bent jau mano atveju, kalbant apie savęs "žymėjimą", apie saviraišką. Dievinu žmones, kurie ateina gal ir ne visai žinodami, ko nori, tačiau tvirtai įsitikinę savo teisumu. keistuolius, kurie jaučia, kad jie kitokie nei ta pilka praeivių masė lėtai šliaužianti šaligatviais. Svarbiausia yra jausti, o visa kita ateis savaime, pamažu, tyrinėjant ir ieškant, renkantis, tariantis ar netgi sapnuojant. My game - My rules! Kiekvienas savo gyvenimą dėliojam taip, kaip mums atrodo teisinga ir nereikia klausytis bjaurių, pavydžių šnabždesių.. Ne ne, įsiklausyti į patarimus verta, tačiau visų jų išgirsti tikrai nebūtina. Carpe diem! - kaip pasakytų Horacijus, o tie, kas bijo, lai gailisi. Geriau gailėtis, ką padarei, nei to, kad neišdrįsai.. Galiu dar kartą drąsiai pasakyti - AŠ MYLIU SAVO DARBĄ. Mano darbas taip pat mane myli. Už mano darbą mane myli kiti.
O Jūs ar galite tuo pasigirti?
