~*Je t'aime, nostalgie*~
Today on Cherry Moods FM..
Kartais, naktimis kaip ši, ateina ji.. Tik naktimis.. Dienomis per daug šurmulio, šviesų, garsų, spalvų.. Naktimis kaip ši ramu.. Ji ateina tyliai, pradžiai prisėda ant lovos krašto ir nekaltai tabaluoja savo mažomis kojytėmis. Žiūri iš padilbių, jos Monaliziška šypsena nepakyla aukščiau jos lūpų kampučiu.. Jos vardas Nostalgija, kadais jai buvo penkeri, ji labai mėgo arbūzinius čiulpinukus...
Naktimis kaip ši atsiverčiu senus dienorasčius. Vartau juos, liečiu rašalu sulietus lapus, pirštų galiukais išgyvenu būtąjį laiką. Jis toks... toks savas, toks artimas. Sako, kad reikia gyvent dabar ir čia. Aš taip ir darau, bet kartais taip norėtųsi peršokti laiku atgal ir prisiliesti ne tik prie popieriaus, bet ir prie žmonių, daiktų, skonių, kvapų.. Rodos tada viskas buvo tobula.. Na, tobula nebuvo, tai faktas, bet kaip buvo įdomu, kaip buvo... Buvo. Tuomet arbata kvepėjo labiau, aš turėjau daugiau laiko ja pasimėgauti..
Tikriausiai gyvenime nieko nesigailiu, stengiuosi nieko nesigailėti. Bet gaila prarasto laiko. Tiek visko daug buvo, tiek viskas svaigino.. Per mažai mėgavausi, per daug analizavau, per dažnai laukiau, kai turėjau imtis veiksmų. Per daug laiko skyriau žmonėms, kurių dabar net veido nepamenu.. Seniau kai rašydavau vis dėjau klaustukus, dabar kraunu vien daugtaškius.. Seniau pagavus impulsui puldavau ieškoti sąsiuvinio ir tušinuko, dabar - telefono ekranas.. O liūdniausia, kad neretai parašius visai nemažai tiesiog įsijungi pasitikrinti fb, nes nebežinai daugiau ką pasakyti.. Nėra įkvėpimo. Jo gal niekad ir nebuvo, bet vaikiški pasidievagojimai apie "myli/nemyli" tuomet buvo gilūs ir emocingi, o dabar..
Naktimis kaip ši, ieškau paguodos muzikoje. Ieškau garsų, kas gražintų mane į tą būseną, kas primintų.. Net nežinau ką.. Norisi kartais tiesiog tyliai paliūdėti apie nieką.. Sveika sugrįžus, basakoja Nostalgija, tu pasikeitei... Pasenai?
~*Spalis*~
Gal reiktų parašyt..? Man vis užeina noras parašyt.. Žinoma, atrodo tiesiog išsitrauki priemonę kurioje galėtų sugulti mintys ir guldai jas, guldai.. Tačiau ką rašyt? Ta beprotiška romantika vedusi laukais jau senokai susuko lizdą didelio ąžuolo šakose ir tupi jame, stebėdama, kaip auga smėlyje įspaustos vaikiškos bėdos.. Taip taip, bėdos.. Jos iš esmės visuomet yra nevaikiškos, kol neatsiranda rimtesnės.. Nebėra tų vaikiškų bėdų. Yra žadintuvas, pusryčiai, pietūs, vakarienė, naktis, lova, darbas, pusryčiai.. Rutina? Ganėtinai taip. Bet ji manęs nebaugina. Neretai ji praskaidrinama lėtais pasivaikščiojimais, jaukiais pokalbiais, nelankytų vietų lankymais.. Dviese? Labai retai. Tryse, o dažniausiai jau keturiese.. Keturiese.. Niekad nemaniau, neplanavau.. O gavosi tobulai..
Ir apie ką rašyti? Apie dienas, slenkančias telefoninės programėlės kurioje spaudi L arba R rimtu.. L, arba R, ar R.. Vėl R.. Tada L.. Akys vis merkiasi, neklaužados.. Ranka laikanti telefoną vis "išsijungia" laikyt.. O mintys.. Mintys šokinėja kaip krevetės tailandietiškose salotose apipiltos aitriu padažu..
REIKĖTŲ PARAŠYT GI PO VELNIŲ!!! Apie ką? Apie prieš mėnesį išskalbtą patalynę, kurios nededu į spintą, kad nedingtų iš akių, nes tada dar metus neišlyginsiu.. Apie amžinai alkaną ir kniaukiantį katiną, kurio plaukai tarsi specialiai krenta iš jo ir kekulais skrieja man palei akis tarsi priekaištaudami, jog dulkių siurblys kainavo pusė tūkstančio pinigų, o naudojamas yra tik švenčių progomis! Apie darbus, kurių nepadarau? Atsidūstu.. Apie vyrą, kurio senokai neapkabinau taip, kad tas apkabinimas būtų skirtas tik jam vienam. Tas toks, kuris suvirpina raumenukus pakaušy ir pašiaušia kojų pirštų plaukus.. O jau "vyras", vienok..
Nes užmiegu.. Nes guliu ir pamažu užmiginėju.. Guliu aš šalia savo naujojo išrinktojo, atsidavus jam kūnu ir siela ir mąstau.. Gal reiktų parašyt..?
http://www.youtube.com/watch?v=OT1HCQcSHW0
~*Ball and chain*~
Today on Cherry Moods FM..
Every time I start feeling complete, there has to be something, to make me feel crazy and some times even sad...
I'm talking about those times, when you know that you have everything you want and need, but then this one thing gets in your way and you start to feel like you're lacking something, someone or somebody soooo much.. Why?
If I ever told you how I felt.. Oh, wait, I did. But you never admitted, that you felt the same way too. You always claimed, that it's a "just friends" situation. And every time I convinced myself it was, you came crawling back and I felt your hot breath up on my shoulder.. Why?
And the only question that crosses my mind is WHY? Why am I like this? Why I have such a big urge for drama in my life? Why can't the happy ending just come now so I could live calmly and quietly... It's just me, nobody else, not You, the one who always crosses my mind when I don't need you most, not him, who's always by my side, and always ready to give me anything I want.. It's just me. I need these feelings inside of me, I need to have some fire. I just can not live normally like other people do. I cannot sleep, cannot eat, cannot draw, write or work, if everything is going steady. It's crazy, huh? But that's how it is. You're the ghost of my past, present and future. You're a shapeshifter, a myth. You're my sweetest desire and worst nightmare. I hope some day you'll go away and never come back. I hope you'll never leave me alone in the everyday dullness. I'm attached to you, like a ball to the chain..
I need your patience and guidance And all your lovin' and more... I need to hear that you'll die for me Again and again and again... I will love you for the rest of my life.
~*Want it..?*~
Today on Cherry Moods FM..
Tas nesuvokiamas, aštrus, gilus, nesulaikomas jausmas..
toks lengvas, kaip šilkaverpio gija,
toks saldus, kaip šviežias nektaras,
toks gaivus, kaip pirmas kraujo lašas.
Nori?
Paimk, Suspausk, Pajusk, Išgerk!
Jis gilus, kaip mėlynas dangus,
artimas, kaip karštas kūnas,
trokštamas, kaip pirmas prakaito lašas.
Paimti, Suspausti, Įsilieti, Pajausti!
Tu juodas, kaip juodžiausios mintys,
lygus, kaip jauno ėriuko kailis,
geidžiamas, kaip slapčiausios svajonės.
Kai galvoji, ar trokšti?
Kai jauti, ar kankinies?
Kai priartėsi, ar susilaikysi?
NELAUK! IMK! ĮKĄSK! IŠGERK!
..iki dugno..
Tyloje. Begalybėje. Manyje. Tamsoje. Atvirai.
Uždrausta. Nuodėminga. Aš. Tavo.
..jauti?
Kai turėsi, ar dar reikės?...
Tas nesuvokiamas, aštrus, gilus, nesulaikomas jausmas..
toks lengvas, kaip šilkaverpio gija,
toks saldus, kaip šviežias nektaras,
toks gaivus, kaip pirmas kraujo lašas.
Nori?
Paimk, Suspausk, Pajusk, Išgerk!
Jis gilus, kaip mėlynas dangus,
artimas, kaip karštas kūnas,
trokštamas, kaip pirmas prakaito lašas.
Paimti, Suspausti, Įsilieti, Pajausti!
Tu juodas, kaip juodžiausios mintys,
lygus, kaip jauno ėriuko kailis,
geidžiamas, kaip slapčiausios svajonės.
Kai galvoji, ar trokšti?
Kai jauti, ar kankinies?
Kai priartėsi, ar susilaikysi?
NELAUK! IMK! ĮKĄSK! IŠGERK!
..iki dugno..
Tyloje. Begalybėje. Manyje. Tamsoje. Atvirai.
Uždrausta. Nuodėminga. Aš. Tavo.
..jauti?
Kai turėsi, ar dar reikės?...
~* Kalbėjom *~
Today on Cherry Moods FM..
Kartą susėdom su žmonėm ir kalbėjom. Kalbėjom apie viską kaip priklauso, nuo smulkmenų, prieidami prie rimtesnių klausimų, galiausiai - globalių problemų..
Kalbėjom ilgai, o kartais ir trumpai, truputį juokėmės, paskui pykom, nusivylėm ir buvom sumišę.. Galiausiai atėjo apmaudas ir bejėgiškumas.
Šiaip nemėgstu tokių "gyvybiškai svarbių klausimų" nagrinėjimo, tačiau kitą vertus, kam gi skirti tokie dalykai kaip blogai, jei ne pasidievagojimui apie viską..
Saulė už lango kelia ūpą ir blizgina akis, jos atrodo gyvesnės, tačiau mane kankina viena mintis, kuri kankina jau seniai, tačiau pastaruoju metu itin skaudžiai - kur mes einame? Kur eina tas pasaulis, kuriame mes gyvename? Ir ar ilgai mes čia dar gyvensime..? Žmonės dergia (norėjau panaudoti mažiau taktišką žodį) visur kur tik mato, nesuvokdami, jog tai ne tik kaimyno, bet ir jo paties kiemas.. Dergia taip, tarsi mąstytų "aha, prisi*ikau čia, dabar eisiu kitur".. Tarsi nesuvokdami, jog tas "kitur" nelabai egzistuoja.. Na taip, yra dykumos ir plynės, miškai, į kuriuos žmogus dar neįžengė, bet nelabai jos ir įžengiamos.. O kur toliau? Sugadinsime šią planetą ir kraustysimės kitur? Visi bandymai, atominės bombos, elektrinės, teršalai, laisvai bėgantys į upes ir ežerus.. Nuo tada kai žmogus "įsėdo į šią mašiną" pasileido lėkti taip, kad nebežino kaip sustoti.. Visi dideji pasaulio vyrai, magnatai, oligarchai ir kaip dar ten juos bepavadinus sėdi ir šypsosi, pasakoja, kaip stengiasi ir daro viską, ką reikia daryti, kad būtų gerai, televizijos ir įvairios kompanijos skelbia akcijas, renkame lėšas, tvarkome šiukšlynus, darome koncertus, rūšiuojame ir perdirbame atliekas.. O kažkur sau ramiai, daugiau nei 11 tūkst. kubinių metrų radioaktyvaus vandens bėga į vandenyną. Kito pasirinkimo nėra, sako JIE. JIE sėdi, ir linksi galvomis, aiškindami, kad tame nieko blogo nėra. JIE prisiekinėja, kad TAI niekaip nepaveiks vandenyno ekosistemos. o AŠ klausiu, ar tai, kad jie įsikūrę šalia vandenyno, duoda jiems teisę naudotis juo kaip tualetu, nuleisti ten nereikalingas atliekas? Nuo kada mūsų planeta yra suskirstyta plotais, kur gyvenu, ten ir mano. Jei aš šalia Baltijos jūros, tai ji mano? Jei kažkas šalia Karpatų kalnų, tai jie jo ir galima daryti ką tik nori? Ką galvoja tie JIE, stebėdami tokią situaciją ir tylėdami? Nežinau kaip kitiems, bet man tai yra vienas didžiausių siaubų kokie gali nutikti. Tai nėra normalu ir niekada nebus. Nėra normalu savo vaikus maitinti nuodais, nėra normalu nuodais misti pačiam. Nėra normalu taip išeikvoti žemę, kad ji norėtų tavimi atsikratyti.. Audros, cunamiai, žemės drebėjimai.. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Žemė pavargo, ji nebegali išlaikyti to, kaip yra išnaudojama, niekas tiek neišlaikytų.. Ir kokių dar įrodymų reikia? Ko reikia, kad pasaulis pagaliau atsikvošėtų ir sustotų? Nustotų bent akimirkai gręžti, siurbti, skaldyti, griauti.. Sustotų teršti, nuodyti ir naikinti. Taip toli nuėjom, taip ištobulėjom, jog nebesuprantam, kad toliau kur eiti tikriausiai ir nėra. Toliau yra tik praraja, nuo kurios anksčiau ar vėliau mes nulėksime, nes pagreitis toks didelis, jog daugiau nebeįmanoma tikriausiai. Nereikia filmų apie pasaulių karus, apie paskutines dienas, apie ateivius. Tai mes esame tie "ateiviai", kurie pamažu baigiame save suėsti...
Taip, aš suprantu puikiai, kad mes esame tik maža kruopelytė didžiulėje lėkštėje košės. Ne aš ir ne mano kaimynas valdo pasaulį. Jį valdo pinigai, korporacijos, oligarchai. Viskas dėl valdžios, dėl pinigų, dėl galios.. Viskas yra smulkmenos, palyginus su milijonais. Atominės jėgainės ir milžiniški grąžtai nesustos gręžę vien dėl to, jog man, tau ar kažkam šalia širdį skauda, dėl mirštančių medžių, gyvūnų. Svarbu valdyti, svarbu turėti, o po JŲ - kad ir tvanas.. Bet nejau yra geriau viską suvokiant sėdėti ir laukti kas bus, nei nors šiek tiek prisidėti ir nors kažkiek padėti viską pakeisti? Patarlės byloja - lašas po lašo ir akmenį pratašo; didingiausios kelionės prasideda nuo mažiausio žingsnelio. Reikia stengtis, reikia bandyti, reikia judėti į priekį, nes abejingumas neduos jokios išeities, tik pražūtį. Aš noriu tikėti, kad bent mano aplinkos žmonės stengiasi daryti taip, kad būtų geriau gyventi ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Geriau pagalvojus tikrai nėra sunku sumažinti savo poreikius, žmogui tiek daug tikrai nereikia, kiek jis natūraliai įpratęs turėti. Tikrai galima gyventi naudojant mažiau chemikalų, valgyti maistą, kuriame mažiau dažų ir modifikuotų produktų, automobilį naudoti rečiau, nei tai darome kasdien, pagaliau įsigyti dviratį.. Mažiau šiukšlių, mažiau dūmų, mažiau beprasmybės naudojant daiktus kurių mums tikrai nereikia.. Juk anksčiau ar vėliau, jei sumažės paklausa tai sumažės ir pasiūla.. Ir jei pakelsi gatvėje besimėtančią šiukšlę, tai nebūtinai praeivis pagalvos, kad tu nenormalus, o kitą kartą prieš numesdamas popieriuką susimąstys..
Apie tai, kad pasaulis vis labiau ima mane erzinti, jau seniai žinojau, ir kad žmonės darosi vis mažiau malonūs ne tik akiai, bet ir širdžiai.. Sunerimstu, karts nuo karto suprasdama, jog pasirinkimo neturiu - aš pati tai rūšiai priklausau. Tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad ne tik aš, bet ir mano aplinkos žmonės bent kažkokia dalelyte stengiasi elgtis taip, kad nebūtų gėda pačiam prieš save.. Čia mūsų žemė, ir niekas be mūsų pačių ja nepasirūpins..
Kartą susėdom su žmonėm ir kalbėjom. Kalbėjom apie viską kaip priklauso, nuo smulkmenų, prieidami prie rimtesnių klausimų, galiausiai - globalių problemų..
Kalbėjom ilgai, o kartais ir trumpai, truputį juokėmės, paskui pykom, nusivylėm ir buvom sumišę.. Galiausiai atėjo apmaudas ir bejėgiškumas.
Šiaip nemėgstu tokių "gyvybiškai svarbių klausimų" nagrinėjimo, tačiau kitą vertus, kam gi skirti tokie dalykai kaip blogai, jei ne pasidievagojimui apie viską..
Saulė už lango kelia ūpą ir blizgina akis, jos atrodo gyvesnės, tačiau mane kankina viena mintis, kuri kankina jau seniai, tačiau pastaruoju metu itin skaudžiai - kur mes einame? Kur eina tas pasaulis, kuriame mes gyvename? Ir ar ilgai mes čia dar gyvensime..? Žmonės dergia (norėjau panaudoti mažiau taktišką žodį) visur kur tik mato, nesuvokdami, jog tai ne tik kaimyno, bet ir jo paties kiemas.. Dergia taip, tarsi mąstytų "aha, prisi*ikau čia, dabar eisiu kitur".. Tarsi nesuvokdami, jog tas "kitur" nelabai egzistuoja.. Na taip, yra dykumos ir plynės, miškai, į kuriuos žmogus dar neįžengė, bet nelabai jos ir įžengiamos.. O kur toliau? Sugadinsime šią planetą ir kraustysimės kitur? Visi bandymai, atominės bombos, elektrinės, teršalai, laisvai bėgantys į upes ir ežerus.. Nuo tada kai žmogus "įsėdo į šią mašiną" pasileido lėkti taip, kad nebežino kaip sustoti.. Visi dideji pasaulio vyrai, magnatai, oligarchai ir kaip dar ten juos bepavadinus sėdi ir šypsosi, pasakoja, kaip stengiasi ir daro viską, ką reikia daryti, kad būtų gerai, televizijos ir įvairios kompanijos skelbia akcijas, renkame lėšas, tvarkome šiukšlynus, darome koncertus, rūšiuojame ir perdirbame atliekas.. O kažkur sau ramiai, daugiau nei 11 tūkst. kubinių metrų radioaktyvaus vandens bėga į vandenyną. Kito pasirinkimo nėra, sako JIE. JIE sėdi, ir linksi galvomis, aiškindami, kad tame nieko blogo nėra. JIE prisiekinėja, kad TAI niekaip nepaveiks vandenyno ekosistemos. o AŠ klausiu, ar tai, kad jie įsikūrę šalia vandenyno, duoda jiems teisę naudotis juo kaip tualetu, nuleisti ten nereikalingas atliekas? Nuo kada mūsų planeta yra suskirstyta plotais, kur gyvenu, ten ir mano. Jei aš šalia Baltijos jūros, tai ji mano? Jei kažkas šalia Karpatų kalnų, tai jie jo ir galima daryti ką tik nori? Ką galvoja tie JIE, stebėdami tokią situaciją ir tylėdami? Nežinau kaip kitiems, bet man tai yra vienas didžiausių siaubų kokie gali nutikti. Tai nėra normalu ir niekada nebus. Nėra normalu savo vaikus maitinti nuodais, nėra normalu nuodais misti pačiam. Nėra normalu taip išeikvoti žemę, kad ji norėtų tavimi atsikratyti.. Audros, cunamiai, žemės drebėjimai.. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Žemė pavargo, ji nebegali išlaikyti to, kaip yra išnaudojama, niekas tiek neišlaikytų.. Ir kokių dar įrodymų reikia? Ko reikia, kad pasaulis pagaliau atsikvošėtų ir sustotų? Nustotų bent akimirkai gręžti, siurbti, skaldyti, griauti.. Sustotų teršti, nuodyti ir naikinti. Taip toli nuėjom, taip ištobulėjom, jog nebesuprantam, kad toliau kur eiti tikriausiai ir nėra. Toliau yra tik praraja, nuo kurios anksčiau ar vėliau mes nulėksime, nes pagreitis toks didelis, jog daugiau nebeįmanoma tikriausiai. Nereikia filmų apie pasaulių karus, apie paskutines dienas, apie ateivius. Tai mes esame tie "ateiviai", kurie pamažu baigiame save suėsti...
Taip, aš suprantu puikiai, kad mes esame tik maža kruopelytė didžiulėje lėkštėje košės. Ne aš ir ne mano kaimynas valdo pasaulį. Jį valdo pinigai, korporacijos, oligarchai. Viskas dėl valdžios, dėl pinigų, dėl galios.. Viskas yra smulkmenos, palyginus su milijonais. Atominės jėgainės ir milžiniški grąžtai nesustos gręžę vien dėl to, jog man, tau ar kažkam šalia širdį skauda, dėl mirštančių medžių, gyvūnų. Svarbu valdyti, svarbu turėti, o po JŲ - kad ir tvanas.. Bet nejau yra geriau viską suvokiant sėdėti ir laukti kas bus, nei nors šiek tiek prisidėti ir nors kažkiek padėti viską pakeisti? Patarlės byloja - lašas po lašo ir akmenį pratašo; didingiausios kelionės prasideda nuo mažiausio žingsnelio. Reikia stengtis, reikia bandyti, reikia judėti į priekį, nes abejingumas neduos jokios išeities, tik pražūtį. Aš noriu tikėti, kad bent mano aplinkos žmonės stengiasi daryti taip, kad būtų geriau gyventi ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Geriau pagalvojus tikrai nėra sunku sumažinti savo poreikius, žmogui tiek daug tikrai nereikia, kiek jis natūraliai įpratęs turėti. Tikrai galima gyventi naudojant mažiau chemikalų, valgyti maistą, kuriame mažiau dažų ir modifikuotų produktų, automobilį naudoti rečiau, nei tai darome kasdien, pagaliau įsigyti dviratį.. Mažiau šiukšlių, mažiau dūmų, mažiau beprasmybės naudojant daiktus kurių mums tikrai nereikia.. Juk anksčiau ar vėliau, jei sumažės paklausa tai sumažės ir pasiūla.. Ir jei pakelsi gatvėje besimėtančią šiukšlę, tai nebūtinai praeivis pagalvos, kad tu nenormalus, o kitą kartą prieš numesdamas popieriuką susimąstys..
Apie tai, kad pasaulis vis labiau ima mane erzinti, jau seniai žinojau, ir kad žmonės darosi vis mažiau malonūs ne tik akiai, bet ir širdžiai.. Sunerimstu, karts nuo karto suprasdama, jog pasirinkimo neturiu - aš pati tai rūšiai priklausau. Tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad ne tik aš, bet ir mano aplinkos žmonės bent kažkokia dalelyte stengiasi elgtis taip, kad nebūtų gėda pačiam prieš save.. Čia mūsų žemė, ir niekas be mūsų pačių ja nepasirūpins..
* I know I'm kinda fucked..*
Kalbėti apie tai ką jauti dažniausiai yra labai sunku, ypač, kai jautiesi pastoviai stebimas.. Žmonės skaito, interpretuoja, priskiria sau net gi pačius kvailiausius pamąstymus ir tuomet ima kaltinti nebūtais dalykais.. Sick bastrads, get a life!
Yra nenormalu bandyti išsakyti tai ką galvoji, kai bijai pasakyti kažką neteisingai, negerai. Todėl dažniausiai ir nutyliu. Apie viską. Esminis dalykas yra tai, kad kartais ir pati sau atrodau nelabai logiška.. Vieną akimirką viskas puiku, o kitą, jau esu susipykusi su visais aplinkiniais ir su savimi pačia. Kartais norisi ramiai sėdėti ir žiūrėti pro langą, o kartais norisi rėkti ir lėkti. Pabūti vienai, o kai supranti, jog esi viena, beviltiškai kažko ieškoti..
Anyone..
Norėti, trokšti, geisti, jausti, užsimiršti.. Matyt natūraliai suveikia laukiniai instinktai, imi ieškoti kažko, kas yra draudžiama. Kuo labiau ne tavo, tuo labiau nori.. Tarsi plėšrūnas - kesniesi, tykai, lauki.. Jei sulauki, gundai ir mėgaujiesi, jei nesulauki - kankiniesi.. Reikia kažkokio šalto vandens šliūksnio veidan, kad atsipeikėt, tačiau dažniausiai jo nesulauki. O taip norisi išmokt valdyt save, savo emocijas. Norisi atsistot priešais save ir gerai supurtyt, kad pagaliau atsipeikėtum, kvaila marionete..
Pasaulis nėra toks jau blogas, nėra toks jau tamsus.. Jis tobulai paprastas, sukurtas paprastiems žmonėms. Kaip kokia puzzle dėlionė, su itin dideliais gabalėliais ir labai nesudėtingais piešiniais. Kiekvienas mūsų galime jį dėliotis, kaip kam patinka. Ramiai ir neskubėdami, apgalvodami kiekvieną ėjimą.
Bet ar apgalvojame savo ėjimus? Ar renkamės kur dėti kurią detalę? Gal jos tiesiog automatiškai gulasi į savo vietas..
Aš viską puikiai suprantu, ir tuos klausimus dažniausiai rikiuoju kaip nediskutuotinus, tiesiog garsiai išsakytas mintis, nereikalaujančias atsakymo.. Man nereikia visko lėtai ir išsamiai aiškinti, aš jau nebe maža, bet kai kuriems žmonėms kažkodėl atrodo kitaip. Jiems atrodo, kad su manim galima kaip su lėle žaisti. Lankstyti kojas ir rankas, sukinėti galvą. Taip sėkmingai ir žaidžia sau daug negalvodami, nes.. aš leidžiu.. Padėlioja dalį dėlionės, po to ją išardo, nes atrodo, kad per greit ją sudės.. Užburtas žaidimas.
Žmonės ima lėlę ir žaidžia su ja, nors jiems jos jiems visiškai nereikia. O lėlei reikia, ji tam ir sukurta, kad ja naudotųsi, su ja žaistų.. O jie liečia ją, sulenkia kojas, rankas, pasuka galvą, pasodina, pastato, nusuka nuo savęs ir tikisi, kad nueis. O ji tik lėlė, ji nueiti negali, negali ir atsisukti.. Taip ir stovi, be prasmės, niekam nereikalinga..
Lėlės irgi nori jaustis reikalingos. Ypač jos mėgsta prisirišti prie žmonių. Joms patinka turėti savo šeimininką. Ir jos taip pat nori, kad jas mylėtų ir...nepamirštų.
Juk negali visi būti kaip maži vaikai, kurie pažaidžia ir numeta.. Kai suauga, jie dažnai atsimena savo senus žaislus, tada susimąsto, kur jie dingo, kur paliko, pametė ar iškeitė į ką nors kito.. Bet jų neberanda.
Ir taip su daugeliu dalykų. Juk tiek daug gyvenime pameti, o paskui netyčia prisimeni ir maudžia kažkur širdy.. Taip norisi tai susigrąžinti, bet nėra kaip, o pakaitalo nerandi.
Yra žmonių, kurie sako, kad turėčiau jų nekęsti už tai, kad su manim žaidžia, bet tai būtų per gerai.. Per gerai, žinoti, kad gauna ko nusipelnę ir jaučiasi išganyti. Ne ne.. Aš negaliu nekęsti, aš geriau tyliai tyliai mylėsiu. Nieko nesakysiu. Ne, aš taip nesielgiu ir veidmainiauti negaliu. Yra kaip yra.. I know I'm kinda fucked... I got taste for guns, whiskey and pills...
Ten kažkur toli toli, giliai spintoje, po visai rūbais ir krepšiais, dėžėse ramiai guli suguldytos senos lėlės. Jos miega įsuptos į šilkinius patalus ir sapnuoja gražius sapnus.. O viena lėlė, dailia rožine suknele, su didelėmis žydromis akimis, guli lauke, purvo baloje.. Lija.. Paimtum, pažaistum su ja...
What's been said is done... I'll kill anyone for you...
Yra nenormalu bandyti išsakyti tai ką galvoji, kai bijai pasakyti kažką neteisingai, negerai. Todėl dažniausiai ir nutyliu. Apie viską. Esminis dalykas yra tai, kad kartais ir pati sau atrodau nelabai logiška.. Vieną akimirką viskas puiku, o kitą, jau esu susipykusi su visais aplinkiniais ir su savimi pačia. Kartais norisi ramiai sėdėti ir žiūrėti pro langą, o kartais norisi rėkti ir lėkti. Pabūti vienai, o kai supranti, jog esi viena, beviltiškai kažko ieškoti..
Anyone..
Norėti, trokšti, geisti, jausti, užsimiršti.. Matyt natūraliai suveikia laukiniai instinktai, imi ieškoti kažko, kas yra draudžiama. Kuo labiau ne tavo, tuo labiau nori.. Tarsi plėšrūnas - kesniesi, tykai, lauki.. Jei sulauki, gundai ir mėgaujiesi, jei nesulauki - kankiniesi.. Reikia kažkokio šalto vandens šliūksnio veidan, kad atsipeikėt, tačiau dažniausiai jo nesulauki. O taip norisi išmokt valdyt save, savo emocijas. Norisi atsistot priešais save ir gerai supurtyt, kad pagaliau atsipeikėtum, kvaila marionete..
Pasaulis nėra toks jau blogas, nėra toks jau tamsus.. Jis tobulai paprastas, sukurtas paprastiems žmonėms. Kaip kokia puzzle dėlionė, su itin dideliais gabalėliais ir labai nesudėtingais piešiniais. Kiekvienas mūsų galime jį dėliotis, kaip kam patinka. Ramiai ir neskubėdami, apgalvodami kiekvieną ėjimą.
Bet ar apgalvojame savo ėjimus? Ar renkamės kur dėti kurią detalę? Gal jos tiesiog automatiškai gulasi į savo vietas..
Aš viską puikiai suprantu, ir tuos klausimus dažniausiai rikiuoju kaip nediskutuotinus, tiesiog garsiai išsakytas mintis, nereikalaujančias atsakymo.. Man nereikia visko lėtai ir išsamiai aiškinti, aš jau nebe maža, bet kai kuriems žmonėms kažkodėl atrodo kitaip. Jiems atrodo, kad su manim galima kaip su lėle žaisti. Lankstyti kojas ir rankas, sukinėti galvą. Taip sėkmingai ir žaidžia sau daug negalvodami, nes.. aš leidžiu.. Padėlioja dalį dėlionės, po to ją išardo, nes atrodo, kad per greit ją sudės.. Užburtas žaidimas.
Žmonės ima lėlę ir žaidžia su ja, nors jiems jos jiems visiškai nereikia. O lėlei reikia, ji tam ir sukurta, kad ja naudotųsi, su ja žaistų.. O jie liečia ją, sulenkia kojas, rankas, pasuka galvą, pasodina, pastato, nusuka nuo savęs ir tikisi, kad nueis. O ji tik lėlė, ji nueiti negali, negali ir atsisukti.. Taip ir stovi, be prasmės, niekam nereikalinga..
Lėlės irgi nori jaustis reikalingos. Ypač jos mėgsta prisirišti prie žmonių. Joms patinka turėti savo šeimininką. Ir jos taip pat nori, kad jas mylėtų ir...nepamirštų.
Juk negali visi būti kaip maži vaikai, kurie pažaidžia ir numeta.. Kai suauga, jie dažnai atsimena savo senus žaislus, tada susimąsto, kur jie dingo, kur paliko, pametė ar iškeitė į ką nors kito.. Bet jų neberanda.
Ir taip su daugeliu dalykų. Juk tiek daug gyvenime pameti, o paskui netyčia prisimeni ir maudžia kažkur širdy.. Taip norisi tai susigrąžinti, bet nėra kaip, o pakaitalo nerandi.
Yra žmonių, kurie sako, kad turėčiau jų nekęsti už tai, kad su manim žaidžia, bet tai būtų per gerai.. Per gerai, žinoti, kad gauna ko nusipelnę ir jaučiasi išganyti. Ne ne.. Aš negaliu nekęsti, aš geriau tyliai tyliai mylėsiu. Nieko nesakysiu. Ne, aš taip nesielgiu ir veidmainiauti negaliu. Yra kaip yra.. I know I'm kinda fucked... I got taste for guns, whiskey and pills...
Ten kažkur toli toli, giliai spintoje, po visai rūbais ir krepšiais, dėžėse ramiai guli suguldytos senos lėlės. Jos miega įsuptos į šilkinius patalus ir sapnuoja gražius sapnus.. O viena lėlė, dailia rožine suknele, su didelėmis žydromis akimis, guli lauke, purvo baloje.. Lija.. Paimtum, pažaistum su ja...
What's been said is done... I'll kill anyone for you...
~* Your pain is my pleasure *~
Viską ką darai, reikia daryti iš širdies, nes kitaip tas darbas netenka prasmės nei klientui, nei tau pačiam. Reikia stengtis ir atsiduoti, nes ką įdedi, tą ir gauni..
[Vėl mintys šokinėja. Bandau jas sugaudyt ir suguldyt gražiai ant popieriaus, kad nebūtų tokio chaoso.. Apie ką aš?]
Apie tai, kad darbas žmogų puošia. Netgi tada, kai to darbo nedaug, kai jis išskirtinis ir sudėtingas. Kai viskas aplink sudėtinga ir vyksta ne taip kaip nori, reikia mėgautis ir stengtis. Aš stengiuosi, netgi labai. Galbūt esu panaši į palaidą balą, kaip sako žmonės, ir dažnai elgiuosi keistai ir neprognozuojamai, bet savo darbą aš myliu. Į jį sudedu viską, ką moku ir galiu, visą širdį atiduodu. Ir tikriausiai nieko nėra smagiau, kaip užmokesčio priedui gauti didelę kliento šypseną ir švytinčias akis - Tai yra TAI ko aš norėjau..
Sako, kad skauda.. Nesutinku. Aš sakau, kad pirmomis akimirkomis nemalonu, o vėliau netgi smagu. Kiekvienas naujas potyris yra stebuklingas ir nepakartojamas, jaudinantis.. Galbūt tiesa, kad kas per daug, tas nesveika, tačiau kur yra ta riba "per daug"? Čia spręsti kiekvienam už save. Man kol kas nieko nėra per daug. Bent jau mano atveju, kalbant apie savęs "žymėjimą", apie saviraišką. Dievinu žmones, kurie ateina gal ir ne visai žinodami, ko nori, tačiau tvirtai įsitikinę savo teisumu. keistuolius, kurie jaučia, kad jie kitokie nei ta pilka praeivių masė lėtai šliaužianti šaligatviais. Svarbiausia yra jausti, o visa kita ateis savaime, pamažu, tyrinėjant ir ieškant, renkantis, tariantis ar netgi sapnuojant. My game - My rules! Kiekvienas savo gyvenimą dėliojam taip, kaip mums atrodo teisinga ir nereikia klausytis bjaurių, pavydžių šnabždesių.. Ne ne, įsiklausyti į patarimus verta, tačiau visų jų išgirsti tikrai nebūtina. Carpe diem! - kaip pasakytų Horacijus, o tie, kas bijo, lai gailisi. Geriau gailėtis, ką padarei, nei to, kad neišdrįsai.. Galiu dar kartą drąsiai pasakyti - AŠ MYLIU SAVO DARBĄ. Mano darbas taip pat mane myli. Už mano darbą mane myli kiti.
O Jūs ar galite tuo pasigirti?
[Vėl mintys šokinėja. Bandau jas sugaudyt ir suguldyt gražiai ant popieriaus, kad nebūtų tokio chaoso.. Apie ką aš?]
Apie tai, kad darbas žmogų puošia. Netgi tada, kai to darbo nedaug, kai jis išskirtinis ir sudėtingas. Kai viskas aplink sudėtinga ir vyksta ne taip kaip nori, reikia mėgautis ir stengtis. Aš stengiuosi, netgi labai. Galbūt esu panaši į palaidą balą, kaip sako žmonės, ir dažnai elgiuosi keistai ir neprognozuojamai, bet savo darbą aš myliu. Į jį sudedu viską, ką moku ir galiu, visą širdį atiduodu. Ir tikriausiai nieko nėra smagiau, kaip užmokesčio priedui gauti didelę kliento šypseną ir švytinčias akis - Tai yra TAI ko aš norėjau..
Sako, kad skauda.. Nesutinku. Aš sakau, kad pirmomis akimirkomis nemalonu, o vėliau netgi smagu. Kiekvienas naujas potyris yra stebuklingas ir nepakartojamas, jaudinantis.. Galbūt tiesa, kad kas per daug, tas nesveika, tačiau kur yra ta riba "per daug"? Čia spręsti kiekvienam už save. Man kol kas nieko nėra per daug. Bent jau mano atveju, kalbant apie savęs "žymėjimą", apie saviraišką. Dievinu žmones, kurie ateina gal ir ne visai žinodami, ko nori, tačiau tvirtai įsitikinę savo teisumu. keistuolius, kurie jaučia, kad jie kitokie nei ta pilka praeivių masė lėtai šliaužianti šaligatviais. Svarbiausia yra jausti, o visa kita ateis savaime, pamažu, tyrinėjant ir ieškant, renkantis, tariantis ar netgi sapnuojant. My game - My rules! Kiekvienas savo gyvenimą dėliojam taip, kaip mums atrodo teisinga ir nereikia klausytis bjaurių, pavydžių šnabždesių.. Ne ne, įsiklausyti į patarimus verta, tačiau visų jų išgirsti tikrai nebūtina. Carpe diem! - kaip pasakytų Horacijus, o tie, kas bijo, lai gailisi. Geriau gailėtis, ką padarei, nei to, kad neišdrįsai.. Galiu dar kartą drąsiai pasakyti - AŠ MYLIU SAVO DARBĄ. Mano darbas taip pat mane myli. Už mano darbą mane myli kiti.
O Jūs ar galite tuo pasigirti?
Subscribe to:
Posts (Atom)